Select I lyga 2018/19: Faktai, skaičiai ir komentarai Visos

Antradienį iškilmingai nusileis VRFS ir SFL rengtų žiemos turnyrų uždanga bei bus įteikti apdovanojimai.

2018–2019 metų salės futbolo Select I lygos sezonas buvo ilgas, tačiau kaip reta dramatiškas ir atkaklus. Dėl pasikeitusios varžybų sistemos iki paskutinių turų net kelios komandos pretendavo į titulą, o galiausiai prireikė ir „auksinių“ rungtynių. Pasibaigus futsal sezonui, išskyrėme svarbiausius jo akcentus.

Atomazga. „Trečią sezoną iš eilės antri...“ – ketvirtadienio vakarą giliai atsiduso VGTU–Inžinerijos žaidžiantysis treneris Giedrius Barevičius. Šiemet trūko labai nedaug, kad jo komanda įgrisusį sidabrą iškeistų į auksą. Tačiau inžinieriai neatlaikė titulą apgynusių Kaišiadorių Baltų spaudimo. Pastarieji tik paskutiniame ture pavijo pirmavusią VGTU komandą. Pagal nuostatus, dviem komandoms surinkus po lygiai taškų, turi būti žaidžiamos „auksinės“ rungtynės. Jos įvyko praėjusį ketvirtadienį VGTU sporto salėje. Tačiau lauktos intrigos nebuvo – solidų čempionišką žaidimą pademonstravę Baltai užtikrintai įveikė varžovus 6:3.

Bronza. Kova dėl trečiosios prizinės vietos šiemet buvo ne mažiau atkakli nei dėl pirmosios. Bronzos medalių laimėtojai paaiškėjo tik paskutiniame ture, kai Vilniaus kolegija 7:6 nugalėjo VDU–ŠA ekipą ir įsiveržė į pirmąjį trejetuką. Vienu metu Vilniaus kolegija buvo ir tarp lygos lyderių, tačiau komandos treneris Eduardas Vaitilavičius atkakliai kartojo, kad žūtbūtinio tikslo laimėti pirmenybes nėra – svarbiausia žaidimo praktika ir patirties kaupimas. Sezono pabaigoje Kolegijos komanda turėjo prastą atkarpą, kai per 4 turus surinko tik 3 taškus, tačiau sugebėjo įsiterpti tarp prizininkų. „Svarbiausia yra dalyvauti varžybose, o jei dar ką nors laimi – visada malonu. Trečioji vieta yra puiki, aukštesnės tikrai nesitikėjome“, – sezoną reziumavo E. Vaitilavičius.

Taurė. Prizinės vietos yra tik trys, bet neliūdi ir ketvirtojoje pozicijoje likusi VDU–ŠA komanda. Bene kiekviename ture skirtingą sudėtį suburdavę edukologai sugebėdavo neblogai susižaisti ir demonstravo gerus rezultatus. VDU–ŠA treneris Donatas Gražulis taip pat akcentavo, kad tikslo laimėti medalius nėra. Tačiau jo komanda gavo solidų „paguodos“ prizą – VRFS futsal taurę. Turnyro finale VDU–ŠA išskirtiniu rezultatu 1:0 įveikė čempionus Baltus, o pergalingą įvartį pelnė Eimantas Budreckas. Todėl darome išvadą, kad nepaisant išsprūdusių medalių, VDU–ŠA savo sezonu liko patenkinti.

Stebino. Maloniu pirmenybių atradimu tapo atsinaujinusi ir sutvirtėjusi Setalto komanda. Jau praeityje sezonai, kai varžovai į Setalto vartus mušdavo tiek įvarčių, kiek norėdavo. Šį sezoną Setaltas atsidūrė tarp stipriausių I lygos komandų ir prie to didžia dalimi prisidėjo salės futbole puikiai žinomas Arūnas Šteinas. Jis vadovaudavo komandos treniruotėms ir žaidimui per rungtynes, sustyguodavo žaidimą ir atskleisdavo nemažai šio žaidimo paslapčių. Setaltas turėjo ambicijų pakovoti ir dėl medalių, bet dvi pergalės lemiamame A grupės ture buvo per mažai, kad tie norai virstų realybe. Vis tik reikia pažymėti, kad šį sezoną Setaltas praleido 40 įvarčių mažiau nei praėjusį (123 ir 83). Progresas akivaizdus.

Nuvylė. Labiausiai nuvylusios komandos laurai turbūt be konkurencijos atitenka VDA dubleriams. Niekas ir nesakė, kad VDA–2 pasidabins medaliais. Tačiau bent jau patys jie neabejojo, kad išsilaikys viršutinėje lentelės dalyje. Taip ir buvo – į pirmąjį septynetą dailininkai pateko, tačiau jame nuskynė šešis iš eilės pralaimėjimus, trenerio buvo apkaltinti charakterio ir vyriškumo stoka bei pavasariop susigadino sau nuotaiką. Sezonas, anot VDA–2 trenerio ir vadovo Artūras Žarnovskio, jiems buvo pilkas, nuobodus, niekuo neišsiskiriantis ir į atmintį neįstrigs. „Jokių skambesnių pergalių, Top–5 komandoms apskritai neprilygome. Bent jau pamatėme, ką turime taisyti“, – atviravo A. Žarnovskis.

Sistema. 145 dienas truko šis Select I futsal sezonas. Jis – ilgiausias varžybų istorijoje. Komandos gavo galimybę pasižaisti iki soties, išbandyti daugybę žaidėjų ir „apšaudyti“ jaunimą (jei tik tokio turi). Vis tik tokia praktika ir sezono trukmė patiko ne visoms komandoms. „Po viso sezono pabaigoje buvome laimingi, kad jis galų gale pasibaigė. Kovo pabaigoje paprastai jau visi lenda žaisti į lauką, o ne salėje trinasi. Todėl reikėtų salės futbolo sezoną pabaigti iki kovo mėnesio vidurio“, – prieš kitų metų pirmenybes organizatoriams permąstyti varžybų sistemą siūlė Maccabi komandos vadovas Romanas Buršteinas.

Senjorai. Su savo solidžiu 35,6 metų amžiaus vidurkiu Spartakas tvirtai ir be konkurencijos perėmė vyriausios I lygos komandos statusą. Užtat žaidė kaip jaunuoliai ir įrodė dar turintys parako. Spartakas jau seniai tapęs savotišku Vilniaus salės futbolo sinonimu, dalyvauja praktiškai visuose turnyruose. Komanda į salę žengė maždaug prieš 15 metų ir iki šiol išsaugojo tą patį branduolį. Žemiau pateiktoje nuotraukoje matote Spartako, kaip salės futbolo komandos, užuomazgas. Tie patys veidai išlikę iki šių dienų, tik raukšlelių daugiau atsiradę ir kūno linijos šiek tiek praplatėjo. Nors kiekvieną sezoną kalbama, kad iš Spartako jau nieko nereikia tikėtis, jie ima ir paneigia prognozes. Taip nutiko ir šiemet, kai galutinėje įskaitoje buvo užimta 5 vieta. „Prisiminus sezono pradžią, kokias problemas sprendėme, tuomet vieta penketuke atrodė kaip puikus rezultatas. Jį ir pasiekėme. Galėjome kabintis ir už medalių, bet „nepaėjo“ pora rungtynių. Taurėje patekome į pusfinalį, ten pralaimėjome tik I lygos čempionams. Todėl šiems senjorams tai yra geras rezultatas“, – teigė Spartako vadovas Dmitrijus Raksa, dėkojęs komandai už tinkamą motyvaciją bei gerą susirinkimą viso sezono metu.

Kuriozas. Pirmoje sezono dalyje Spartakui nutiko ir vienas linksmas nuotykis. Per rungtynes su VGTU–Inžinerija (3:5) spartakiečiai privalėjo verstis be pagrindinio savo vartininko Makso. Nes Maksas.. pramigo vakare vykusios rungtynes. „Neįtikėtina. Pirmą kartą per visą istoriją mūsų komandoje nutiko toks bajeris“, – teigė D. Raksa.

Fejerverkai. Žiemą tradiciškai smagiausia būdavo Pabradės komandos rungtynėse, per kurias įvarčiai tryško fejerverkais. Per 17 mačų pabradiškiai įmušė 96 ir praleido 147 kartus (vidurkiai – 5,65:8,65). Pabradės komanda viena jauniausių lygoje, daugeliui jos žaidėjų tai buvo pirmoji patirtis salės futbole. Natūralu, kad tokiomis pajėgomis dėl aukštų vietų nepakovosi, o jaunatviškas entuziazmas veržtis į priekį dažnai kainuodavo varžovų kontrišpuolius bei įvarčius.

Rekordas. Širvintų komandos puolėjas Žydrūnas Germanas pasiekė sezono rezultatyvumo vienose rungtynėse rekordą. Sausio mėnesio viduryje Širvintų komanda pasilinksmino Pabradėje, nukovusi šeimininkus įspūdingu rezultatu 14:5. Vien Ž. Germanas savo komandos atakas tiksliais smūgiais baigė net 9 kartus. Tai buvo jo vakaras ir pajutusi, kad Žydrūnui „eina“, komanda visų rungtynių metu negailėjo kamuolio. Komandinis rezultatyvumo rekordas taip pat priklauso Širvintoms. Kelios ekipos per rungtynes buvo įmušusios 16 įvarčių. Tačiau paskutiniame B grupės ture visus perspjovė Širvintų komanda, savo salėje 21:3 sudorojusi menkai susirinkusį Granitą.

Citata. Visų pirmenybių metu dalis komandų vadovų pasižymėjo neprasta iškalba ir „šaudavo“ vieną kitą perliuką. Tačiau jei reikėtų rinkti viso sezono citatą, jos autoriumi skelbtume VGTU trenerį G. Barevičių, kuris pats nevengia žengti į aikštelę. Tokius sprendimus Giedrius paaiškino nuoširdžiai: „Aš stengiuosi labai nelįsti į žaidimą. Bet kai jau nervai neišlaiko, tada kartais įlendu.“

Sprendimas. Kaišiadorių Baltai pelnytai triumfavo I lygoje antrą sezoną iš eilės. Deja, antrą sezoną iš eilės nepasinaudos teise patekti į Futsal A lygą. Pagrindinė to priežastis – prasta salės futbolo infrastruktūra Kaišiadoryse. Apie tai ir apie pasibaigusį sezoną pasakojo nugalėtojų treneris Romas Jankauskas.