\Pasibaigus 2022 metų pirmenybėms, Vilniaus regiono futbolo sąjunga (VRFS) paskelbė sezono geriausiuosius.

Geriausiu VRFS teisėju pripažintas ilgametę patirtį sukaupęs Artiomas Gutovskis, puikiai žinomas sostinės regiono futbolo bendruomenei.

Jaunystėje Artiomas pats žaidė futbolą, tačiau beprasidedančią karjerą sužlugdė traumos. Tuomet išbandė teisėjo amatą ir futbolo rungtynėse teisėjauja jau du dešimtmečius.

„Apie 2000-uosius Romualdas Juška pakvietė pateisėjauti Snaigės taurės varžybose. Pamėginau – patiko. Taip viskas ir prasidėjo“, – interviu VRFS pasakojo A. Gutovskis.

– Artiomai, pradėkime nuo filosofinio klausimo: ar sunku būti futbolo teisėju?

– Sunku psichologiškai. Privalai mylėti šį darbą. Tu susiduri su spaudimu, kartais priešiška atmosfera, neigiamomis žaidėjų emocijomos ir jei nemokėsi su tuo tvarkytis, bus be galo sunku. Žaidėjai ir komandų vadovai niekada negaili „patarimų“ teisėjams, todėl negali leisti, kad tau tai įlistų į galvą.

– Su spaudimu susidoroti teisėjui padeda gera psichologija ir drąsa. Ar arbitrai tem spiacialiai ruošiasi?

– Lietuvoje psichologiniam teisėjų pasiruošimui nebuvo skiriama jokio dėmesio. Jei stiprus – išgyvensi, jei ne – prapulsi. Dabar, kai VRFS organizuoja jaunųjų teisėjų kursus, planuojama į juos atsivesti psichologą. Buvo daug jaunų talentingų teisėjų, bet jie palūždavo po spaudimo, kurį keldavo vaikų treneriai ir tėvai. Tačiau čia matau ir sistemos klaidų. Negalima pradedančių teisėjų skirti atsakingoms rungtynėms, o kartais taip daroma, nes trūksta patyrusių teisėjų. Deja, pradedantieji kartais palūžta.

– Ar per du dešimtmečius pagerėjo Vilniaus futbolo bendruomenės kultūra, žaidėjai tapo mandagesni?

– Galiu patikinti, kad sumažėjo raudonų kortelių už teisėjo įžeidimus, tokie atvejai dabar reti. Kalbant apie žaidėjų kultūrą, manau, kad Vilniuje ji gera nuo pat VRFS III lygos iki SFL D diviziono. Vieni kitus jau gerai pažįstame, suprantame. Bet toliau nuo Vilniaus kultūros šiek tiek mažiau. Pavyzdžiui, Ukmergės žaidėjai nesiskaito, laido liežuvį ir sunkiai valdosi. Nemažai kortelių teko parodyti Širvintų komandai. Dažniausiai tai jauni vaikinai, sunkiai tramdantys savo emocijas.

– Kiti teisėjai sako, kad A. Gutovskis pastaruoju metu tapo ramesnis.

– Tikriausiai mes visi augame ir bręstame? Pats jau kitaip žiūriu į konfliktines situacijas, viską vertinu šaltakraujiškiau. Jei taip sako kolegos – tikriausiai tai yra tiesa...

– Legendinis teisėjas Pierluigi Collina yra sakęs, kad per rungtynes būdavo toks susikaupęs, kad kartais neprisimindavo, kas įmušė lemiamą įvartį jų pabaigoje. Ar tau taip yra buvę?

– Yra vienos karjeros rungtynės, po kurių prisimenu tik pradžią ir pabaigą. Tai garsusis mano debiutas A lygoje 2015 metais, kai per Utenos „Utenio“ ir „Kauno Žalgirio“ rungtynes paskyriau keturis 11 m baudinius. Tokiose rungtynėse būni maksimaliai susikaupęs, dirbi automatiškai.

Žinoma, III lygoje viskas kitaip, nes jei būsi supergriežtas ir rimtas su mėgėjais – nelabai jiems padėsi, tik trukdysi. Čia kitokia specifika. Mėgėjų futbole reikia ir pabendrauti su žaidėjais, ir pajuokauti, bet tuo pačiu išlaikyti pagarbų atstumą. Mėgėjų lygoje svarbios žmogiškosios teisėjo savybės.

 – Marius Stankevičius viename interviu prisipažino, kad žaisti su mėgėjais ir įdomu, ir tuo pačiu sunku, nes negali nuspėti kaip jie elgsis, negali „perskaityti“ ju veiksmų, nes kartais jie elgiasi prieš visus futbolo logikos dėsnius. Sutinki?

– Pritariu visu šimtu procentų. Mėgėjai dažnai nejaučia atstumo ir erdvių. Pavyzdžiui, jei atakoje šviečiasi logiškas perdavimas viena kryptimi, kaip teisėjas atlaisvini tą zoną, o staiga žaidėjas pyst – ir šauna kamuolį į tave. Panašių epizodų galima daug pamatyti žiemos 7x7 turnyre, kai žaidžia tikri mėgėjai, nelankę net sporto mokyklos. Tada kitiems čiurnas apdaužo, nes kai nemoka žaisti, kovoja tikrąja to žodžio prasme.

– Jei galėtum pakeisti ar pakoreguoti vieną taisyklę, kas tai būtų?

– Oi, greitai tikrai nesugalvočiau. Aš manau, kad futbolas per šitiek metų taip ištobulėjo, kad visos taisyklės dabar atrodo logiškos ir reikalingos. Ir bet kokia naujovė jau atrodytų kaip nereikalinga iniciatyva.

– Kokį kuriozą galėtum papasakoti iš savo karjeros?

– Yra tokia neblogai žinoma istorija, kai parodžiau raudoną kortelę savo tėvui. Berods tai buvo dar VAFF rengiamos pirmenybės, kai jis treniravo Lentvario komandą. Po vienos pražangos aikštėje užvirė emocijos, kilo konfliktas. Žiūriu, kad ir tėvas to konflikto epicentre sukiojasi peržengęs visas ribas. Teko parodyti raudoną kortelę ir taip jį nugesinti.

– Tėvas po to bendravo?

– Taip, jis suprato, kad persistengė ir tai buvo normali bausmė. Rungtynės baigėsi ir viskas tvarkoje. Apskritai dabar, jei tenka ką nors pašalinti iš aikštės, jie po rungtynių bendrauja normaliai ir supranta savo klaidą.

– Ar teisėjausi VRFS varžybose toliau?

– Nuolat žadu baigti, bet niekaip nesiryžtu to padaryti. Vargina sena kelio trauma, jau sunkiau režimo prisilaikyti ir dar užpakalį užsiauginau... Su šeima taip pat norisi daugiau laiko praleisti. Bet kadangi gavau šį apdovanojimą, dar metelius pabėgiosiu.