Juha Tammineno nuotrauka

 

1990-ųjų kovo 11-ąją priimtas Nepriklausomybės aktas lietuviams suteikė didelę euforijos ir pasitenkinimo savo tauta bangą, bet tuo pačiu atnešė iššūkių. Sovietų komunistams pradėjus blokadą Lietuvos ekonomika nusirito į žemumas, kasdien augo infliacija. Įvairių organizacijų laukė ilgas kelias į tarptautinį pripažinimą. Lietuvos tautiniam olimpiniam komitetui reikėjo nueiti kryžiaus kelius iki sugrįžimo į savarankišką olimpinę šeimą, teko pasitelkti netgi Arvydo Sabonio autoritetą.

Nelengvai atsikratyti sovietinės įtakos sekėsi ir futbolo bendruomenei. Vilniaus „Žalgiriui“ pasitraukus iš SSRS čempionato, sovietai dar ilgai bandė kaišioti pagalius į ratus. Lietuvos futbolo federacija pilnateise UEFA ir FIFA nare tapo tik 1992 m.

Per Tbilisį į Šveicariją

Išsprūdus iš sovietinių gniaužtų futbolininkams reikėjo tarptautinių varžybų praktikos, nes naujai įkurtoje Baltijos lygoje „Žalgiris“ visus varžovus apžaisdavo viena koja.

Dažnuose istoriniuose šaltiniuose laikomasi versijos, kad Lietuvos rinktinės krikštas įvyko 1990 metų gegužės 27 d. Tbilisyje su draugiškos mums Sakartvelo šalies rinktine. Toji dvikova baigėsi lygiosiomis 2:2.

Tiesa, šioms rungtynėms niekada nebuvo suteiktas oficialus statusas, nes Lietuvos ir Sakartvelo futbolo federacijos dar nebuvo sulaukusios UEFA ir FIFA pripažinimo. Be to, Tbilisyje iš tiesų viešėjo Benjamino Zelkevičiaus treniruotas Vilniaus „Žalgiris“, priėmęs Lietuvos rinktinės regalijas.

„Tribūnose plazdėjo mūsų trispalvė. Širdis virpėjo matant ją, tačiau realaus suvokimo, kad jau atstovaujame Lietuvai, dar nebuvo“, – po daugelio metų prisiminė Valdas Ivanauskas.

Pirmąjį rungtynių įvartį smūgiu nuo 11 m žymos pelnė Arminas Narbekovas, o gruzinams persvėrus rezultatą, antrame kėlinyje jį išlygino Virginijus Baltušnikas.

Laikraštis „Sportas“ 1990-aisiais rašė, kad A. Narbekovas Tbilisyje gavo 1 tūkst. rublių – esą tokia premija buvo pažadėta šių istorinių rungtynių pirmojo įvarčio autoriui.

B. Zelkevičius spaudoje dėkojo gruzinams už išskirtinį priėmimą bei vaišingumą. Namo žalgiriečiai  neskubėjo – sužaidė dar kelerias rungtynes su Sakartvelo klubais. Be to, parvežė 4,4 tūkst. rublių, kuriuos kartvelai paaukojo lietuviškam antiblokados fondui.

1990-ųjų vasaros pradžioje B. Zelkevičius kartu su kolega Vytautu Jančiausku ir LTOK generaliniu sekretoriumi Janiu Grinbergu aplankė FIFA būstinę Šveicarijoje. Tikslas buvo vienas – sugrąžinti Lietuvą į pasaulinę futbolo šeimą.

Nors lietuvių iniciatyva sutikta palankiai, jie sulaukė netikėto atsako – su rusais reikia tartis gražiuoju (kaip negirdėta, ar ne?).

Lietuvius engė FIFA viceprezidento pareigas ėjęs sovietų funkcionierius Viačeslavas Koloskovas. Šis rusas visais įmanomais būdais blokavo lietuvių pastangas. Todėl UEFA ir FIFA nare Lietuva tapo tik po dvejų metų.

Oficialus debiutas

Kai jokių kliūčių nebeliko, Lietuvos rinktinei buvo leista žaisti 1994 metų pasaulio čempionato atrankos varžybose. Su pirmaisiais varžovais – Šiaurės Airijos rinktine – teko susidurti 1992 m. balandžio 28 dieną Belfaste. Tai buvo pirmosios oficialios atkurtos Lietuvos futbolo rinktinės rungtynės.

Prieš šį atrankos ciklą federaciją sprendė, kurį specialistą – B. Zelkevičių ar Algimantą Liubinską – pasirinkti nacionalinės rinktinės treneriu. Bet lemiamą žodį tarė futbolininkai. Jie savame susirinkime pasirinko A. Liubinską, ir paskambinę jam pakvietė stoti prie rinktinės vairo. Treneris sutiko.

Mūsų valstybė dar tik žengė pirmuosius savarankiškus žingsnius, valstybinėse įstaigose netrūko chaoso. Futbolininkams skubos tvarka buvo gaminami pasai kelionei į Didžiąją Britaniją. Kai kurie žaidėjai tapatybės dokumentus gavo tik kelionės dienos paryčiais.

Biurokratines kliūtis pavyko išspręsti laiku. O visas problemas nustelbė patriotizmas ir didžiulis noras atstovauti savo šaliai.

Prieš beveik 32 metus Belfasto „Windsor Park“ stadione šiaurės airiai nepažįstamus lietuvius pasitiko šaltu dušu. 13 min. Kevinas Wilsonas, o 16 min. Gerry Taggartas pasiuntė kamuolį į a.a. Valdemaro Martinkėno ginamus vartus ir vos įsibėgėjus kėliniui šeimininkai pirmavo 2:0.

„Mus kaustė starto jaudulys. Kojos drebėjo. Vėliau pamatėme, kad nėra tie šiaurės airiai tokie baisūs ir pradėjome žaisti prieš juos kaip lygūs su lygiais“, – per šios istorinės rinktinės susibūrimą po poros dešimtmečių pasakos A. Narbekovas.

Pats A. Narbekovas prieš pertrauką (41 min.) sušvelnino rezultatą. O 48 min. Robertas Fridrikas  baudos smūgiu išlygino – 2:2.

Rungtynėms artėjant prie pabaigos, R. Fridrikas dar patikrino šiaurės airių vartų skersinio tvirtumą.

Su didesnės sėkmės pagalba lietuviai Belfaste galėjo išplėšti pergalę, bet ir dėl pirmų lygiųjų oficialiose rungtynėse niekas neliūdėjo – liudininkų pasakojimu, skrydžio į Vilnių metu lėktuve buvo „užkurtas“ neblogas vakarėlis.

„Tas taškas buvo pelnytas. Buvo galimybė pasiekti net ir daugiau, todėl į savo klubą galėjau grįžti  pakelta galva“, – konstatavo Vienos „Austria“ žaidęs V. Ivanauskas.