Trys su puse mėnesio. 135 dienos, 70 rungtynių ir 608 įvarčiai (vid. 8,68).

VRFS salės futbolo I lygos uždanga nusileido vakar, kovo 28-ąją.

Turnyro čempionai – Vilnius TECH – savo titulą užsitikrino likus savaitei iki pirmenybių pabaigos. „Sidabrą“ Spartakas sau garantavo irgi anksčiau. O paskutinė prizininkų pakylos komanda – VDA Futsal – paaiškėjo tik paskutinės sezono dienos paskutinėmis sekundėmis.

Apie tai samprotausime paskutinėje šio futsal I lygos sezno apžvalgoje.

 

TECH: atėjau, pamačiau, nugalėjau

Prieš sezoną futsal I lygoje išsiskyrė penki favoritai arba pretendentai į titulą, bet labai greitai išryškėjo geresnis jaunos Vilnius TECH komandos pasirengimas ir aukštesnis meistriškumas.

Pernai likę su „mediniais medaliais“, jie išsaugojo visą komandos branduolį, pasipildė keliais stipriais studentais, o ant komandos pulso visą sezoną ranką laikė treneris Giedrius Barevičius. Tad TECH pražygiavo solidžiai ir užtikrintai.

Nerasite lygoje komandos vadovo, kuris abejotų TECH komandos pranašumu ir pelnytu triumfu.

„Turbūt salėje turėjome ir lengvesnių sezonų, bet tikrai tikėjomės didesnio pasipriešinimo, – tvirtino TECH komandos lyderis Erikas Milašauskas. – Visas sezonas parodė, kad tik nuo mūsų pačių priklauso, laimėsime lygą, ar susimausime.“

Technikams per sezoną pasitaikė vienintelė įgriuva – keistas pralaimėjimas 13 ture Aktui (2:3), kur jie išėjo nesusikaupę, nepasiruošę ir nemotyvuoti. Jei ne ši nesėkmė, čempionai galėjo baigti sezoną su didmeistrišku „Invincible“ statusu. Tačiau tas pralaimėjimas išėjo į naudą, nes parodė, kad viena koja turnyro nelaimėsi ir tam reikia įdėti pastangų.

Auksinėmis rungtynėmis TECH'ui tapo 17 turo akistata su VDA Futsal. Nors lyderiai ir taip tvirtai kontroliavo savo situaciją, jiems reikėjo laimėti išvengiant net teorinių intrigos užuomazgų.

Su užduotimi jie susidorojo idealiai, kaip tikri čempionai – du ankstyvi įvarčiai pribloškė varžovus, o galutiniame rezultate jie triumfavo 4:0.

„Tą pamoką po Akto rungtynių mes įsisavinome. Įsikalėme į galvas, kad tos pačios klaidos kartoti negalime, – pasakojo E. Milašauskas. – Su tokiu nusiteikimu atėjome žaisti prieš VDA. Uždavėme toną ir viskas – gana lengva pergalė buvo.“

VDA Futsal treneriui Artūrui Žarnovskiui po šių rungtynių beliko nulenkti galvą prieš varžovus: „Be šansų. Jie žaidė kaip žvėrys. Kovojo, stumdėsi, nedavė mums laisvai kvėpuoti ir nepaliko variantų. Mūsų gera atkarpa antroje sezono dalyje daug priklausė nuo Valentino Baranovskio ir Dariaus Pupliausko gero žaidimo. Kai abu dabar traumuoti – atsvaros jiems neturėjome. Prieš tokią disciplinuotą, kovingą ir drausmingą komandą, kaip TECH, neturėjome šansų. Kai salės futbole per du mačus su tokia komanda neįmuši nė vieno įvarčio – bet kokie pasiteisinimai būtų tik išvedžiojimai.“

„Mes irgi jautėme, kad esame geresni, – antrino TECH atstovas. – Sezono metu pamatėme, kad žaidžiant didesniu tempu ir užlipus ant varžovų neduodant jiems ramiai žaisti, jie to neatlaiko. Taip buvo ir šį kartą.“

Į akis krinta faktas, kad nors Vilnius TECH per 16 rungtynių patyrė tik 1 pralaimėjimą ir 1 kartą sužaidė lygiosiomis, nugalėtojų titulą oficialiai užsitikrino tik paskutiniame ture.

„Tai labai keista, nes ankstesniais sezonais su tokiais rezultatais ir taškų proporcija 1 vieta galėtų būti garantuota likus 4 turams, – pastebėjo Vilnius TECH lyderis. – Reikia pagirti Spartaką, jie ilgai mus vijosi ir laikėsi netoli. Spartakas ir VDA buvo tos komandos, su kuriomis labai smagu žaisti. Gera konkurencija, tvirta sportinė kova, o ne žodiniai pareiškimai.“

Vilnius TECH komandą galima vadinti daugkartiniais futsal I lygos nugalėtojais. Jie triumfavo 2019/20 m. dar vadindamiesi VGTU-Inžinerija, taip pat laimėjo 2021/22 m. VGTU-Vilkų komandos pavidalu. Prie šitų trofėjų kolekcijos dar galima pridėti tris antrąsias vietas ir dvi trečiąsias.

Vis tik šį sezoną TECH dominavo viso sezono metu ir atrodė, kad pirmąją vietą galėtų paleisti tik mentaliai pralaimėję patys prieš save.

„Pritariu. Matant, su kokiu nusiteikimu komanda rinkosi į rungtynes, buvo daugmaž aišku, kad savo pozicijų neužleisime. Šį sezoną gerai padirbėjome su komplektacija, nes prie senesnių vilkų prijungėme jaunesnius. Gavosi meistriškumo ir greitai bėgančių miksas. Geras miksas. Bandysime šitą komandą išsaugoti ir kitam sezonui“, – reziumavo E. Milašauskas.

 

Spartakas: be pykčio

Prieš sezoną Spartakas pasistiprino dviem trimis solidžiais naujokais, bet viešai nedeklaravo savo tikslų I lygoje ir laikėsi diskretiškai. „Pažiūrėsime, kaip gausis“, – sakė Dmitrijus Raksa.

O gavosi gerai. 2 vieta – daug geriau už pernai užimtą 5 vietą ir geriau, nei užpernai pasiekta 3 vieta. Atsižvelgiant į šio sezono Vilnius TECH galingumą, antroji vieta Spartakui yra kaip lubos.

„Įvertinus, kad per visą sezoną pralaimėjome tik TECH ir vien tik TECH – tai didelis pasiekimas. O jei dar prisiminus, kad pirmame rate jiems pralaimėjome po teisėjų klaidų paskutinėmis sekundėmis... Apetitas sezono eigoje kyla bevalgant, bet antroji vieta yra tai, ko nusipelnėme, – komentavo D. Raksa. – Prieš sezoną mačiau septynias lygias komandas, nes daug tikėjausi ir iš Vilniaus kolegijos, ir iš Bekento. O jei kas prieš sezoną būtų pasiūlęs 2 vietą, imčiau ją.“

„Šita TECH komanda privalėjo laimėti I lygą. Ten 22-25 metų vyrukai pačiame jėgų žydėjime. Pats gazas. Ir taip garbingai su jais pakovojome. Juk likus 3 turams dar viską turėjome savo rankose. Reikėjo laimėti visas likusias rungtynes, to nepadarėme, bet vis tiek geras jausmas, kad realų šansą turėjome, nors vienu metu atrodė, kad TECH'as nutolęs negrįžtamai“, – pažymėjo Spartako vadovas.

Savo sezoną spartakiečiai pabaigė įspūdingomis lygiosiomis 4:4 su Aktu prieš savaitę ir neleido jiems anksčiau laiko užsitikrinti bronzos.

Sezonas Spartakui truputėlį apkarto pralaimėjimu Vilniaus taurės ketvirtfinalyje po baudinių prieš VDA.

Bet visas žiemos sezonas Spartako vadovui buvo geras ir įsimintinas: „8x8 turnyrą rudenį baigėme be pralaimėjimų. Salėje, kaip minėjau, pralaimėjome tik prieš TECH. Gerai rinkomės nuo pirmo turo. Pastoviai turėjome du žaidėjų ketvertus. Nei per daug, nei per mažai – optimalu. Komandos mikroklimatas buvo labai geras. Visą sezoną pravažiavome be jokių pykčių. Kai Aleksejus Kliosovas išėjo į Terą, baigėsi pykčiai ir nesutarimai. Atskirai noriu pagirti mūsų naujoką Igorį Kozlovą. Žmogus 50 km iš Pabradės vakarais važiuodavo ne tik į rungtynes, bet ir į treniruotes. Tai daug pasako.“

Per dviejų dešimtmečių istoriją Spartakas Vilniaus regiono nugalėtojais salėje buvo tapę dar iki varžybų organizavimą perimant VRFS. Tai nutiko 2012 m. VRFS „eroje“ spartakiečiai futsal I lygos nelaimėjo. Buvo antrų ir trečių, penktų ir septintų vietų, bet pirmos – niekada. O tai yra sena klubo patriarcho svajonė.

„Tikslas laimėti 1 vietą išlieka, tą supratau šį sezoną. Man 42-eji, greitai bus 43-eji, bet pergalės alkis vis dar yra“, – atskleidė D. Raksa.

 

Bronzinė drama iki pabaigos

Ilgai bus prisimenamas atvejis, kaip šio sezono finiše Akto komanda paleido bronzos medalius, o VDA Futsal juos pačiupo kitos komandos dėka.

Akto tikslai paskutinėse rungtynėse su Setaltu ketvirtadienį buvo labai aiškūs: trečiajai vietai užsitikrinti jiems pakako taško.

Didelė dalis specialistų prognozavo nesunkią Akto pergalę. Prognozes dar labiau stiprino eilinis prastas Setalto komandos susirinkimas: septyni žaidėjai, o vienas iš jų, Nikita Juščenko užėmė vietą vartuose ir, reikia pasakyti, pasirodė labai solidžiai. Bet jėgos kaip mat apsilygino pamačius Akto sudėties trumpumą – vos du keitimai. Ta prasme, dėl bronzos kovojanti komanda į lemiamas sezono rungtynes surinko šešis aikštės žaidėjus!

„Turėjome daug iškritusių. Kažkas traumą patyrė, kažkas jautė skausmus, o kažkas sumaišė rungtynių datas. Kur buvo ir kodėl negalėjo ateiti kiti – pasakyti negaliu. Aš ne despotas, prievarta atvesdinti negaliu“, – pareiškė Akto treneris Tadas Diržininkas.

Prieš Aktą „grojo“ dar du neigiami faktoriai: psichologinė našta būtinai pasiekti teigiamą rezultatą ir tragiška tarpusavio susitikimų istorija – I lygoje jie Setaltą buvo įveikę tolimų 2020-ųjų gruodį. O pralaimėjimų tarpusavio mačuose serija lygoje vakar prasitęsė iki 6.

Taip ir vyko rungtynės, kaip vyksta turint po du keitimus. Lėtu tempu, neskubant, bet su laiku vis didėjančiomis spragomis gynyboje. Setaltas tas spragas išnaudojo, nes žaidė neslegiamas atsakomybės, o Aktas nervinosi ir skubėjo.

Rungtynių pabaigoje Geniai dar galėjo išgriebti trokštamas lygiąsias, bet nepasinaudojo keliomis progomis, nerealizavo baudinio ir pralaimėjo 3:4.

Įdomiausia, kad trečioje vietoje išlikusi VDA Futsal nedėjo vilčių į kitokį rezultatą, nei Akto pergalė. Bent jau taip apžvalgininkui deklaravo oficialiai. Todėl kai ketvirtadienį vakare sulaukė netikėtų naujienų, buvo nustebę.

„Be abejo, smagiausia pasiimti medalius po savo laimėtų rungtynių ir iš karto tuo pasidžiaugti. Bet tikrai nesiruošiame dabar verkti, – sakė A. Žarnovskis. – Gali būti, kad karma prieš mus atsisuks kitą sezoną. Bet Aktas turėjo visus šansus savo rankose. Jei jie neori medalių – mes mielai paimsime. Juolab į tokias rungtynes nesusirinko. Toks atsainus požiūris yra nusikaltimas prieš futsalo dievus. O mes reguliariai laimime I lygos medalius ir džiugu, kad šitą seriją pratęsėme.“

Tiesa, nereikėtų visų bėdų Aktui suversti į prastas rungtynes prieš Setaltą. Dar prieš tai jie pirmaudami paskutinėmis sekundėmis sugebėjo pralaimėti Vilniaus kolegijai (3:4), praėjusią savaitę neišlaikė trijų įvarčių persvaros prieš Spartaką (4:4), o su Setaltu jau kita istorija.

„Labai apmaudu. Prieš Kolegiją žaidėme chaotiškai, bėgome, griuvome. Spartakas atrodo mūsų tipo komanda, galime juos įveikti, bet ir čia viską paleidome. Pirmaudami trimis įvarčiais per anksti patikėjome, kad viskas baigta. Ir jie grįžo. O Setalto apskritai paskutiniais metais niekaip nesugebame nugalėti. Galėjome sezoną pabaigti užtikrintai ir tvarkingai, bet pritrūko rimtesnio nusiteikimo, požiūrio į komandos reikalą, psichologinio tvirtumo. Sezonas galėjo būti daug geresnis. Bet yra kaip yra“, – apmaudavo T. Diržininkas.

 

Koks bus Bekento likimas?

Iš lentelės antros dalies komandų tikriausiai vienintelė Vilniaus kolegija liko motyvuota iki pat sezono pabaigos ir vienodai kovinga visose rungtynėse. Jų žaidimo kreivė visą laiką kilo į viršų: 5 taškai pirmame rate ir 15 taškų (5 pergalės) antrame.

Setaltas prarado pernai laimėtus titulus, bet pakoregavo prizininkų išsidėstymą. Vis tik pernykščiai čempionai susidūrė su rimtais motyvaciniais iššūkiais. Jei pirmose rungtynėse jie rinko tris ketvertus ir dar du papildomus žaidėjus, tai vėliau galinčių žaisti pajėgos mažėjo su kiekvienu pralaimėjimu, viduje atsirado trintis ir nesutarimai. Šeši Setalto aikštės žaidėjai paskutinėje sezono atkarpoje tapo norma. Bet sužaidė ir sukovojo garbingai iki pat paskutinio švilpuko šį sezoną.

Sezono pabaigoje į futsalo reikalus ranka numojo Nemenčinė ir Mostiškės, į savo statistiką draugiškai įsirašiusios po vieną techninį pralaimėjimą 0:5.

Motyvaciniai ištekliai greitai išseko ir atgimusioje Bekento komandoje. Su entuziazmu sugrįžę į salės futbolo orbitą, vėliau jie susidūrė su niūria realybe. Treniruotėse iš pradžių teko prisiminti netgi elementarius futsalo pagrindus. Pasiruošimas užtruko, pralaimėjimai pasipylė vienas po kito ir komandos narių motyvacija išseko. Sezono viduryje komandos vadovas Arsenijus Buinickis netgi prarado kantrybę ir pareiškė, kad reikia kažkaip užbaigti šitą balaganą, o tada „bus matyti“.

Tad kas Bekento komandoje matyti jau po sezono pabaigos?

„Dar nieko konkretaus. Žiūrėsime. Su komanda kol kas nereziumavome viso sezono ir nekalbėjome apie ateitį. Bet dauguma Bekento senbuvių pasisako už tai, kad tęstume šią savo kelionę“, – patikino A. Buinickis.

Sugrįžimas po 7 metų į salę Bekentui nebuvo rožėmis klotas. Jie įregistravo žinomų pavardžių, tokių kaip Danielis Romanovskis, Vytautas Lukša ir Valentinas Jeriomenka, tačiau dėl kitų veiklų ar kontraktų jie buvo tik sudėties statistais ir realia paspirtimi aikštelėje netapo.

Todėl pratęsus klubo gaivinimą, Bekento sudėtis vėl keistųsi.

„Ateis laikas, susėsime ir nuspręsime, ką darome toliau. Sprendimas turi būti vieningas ir galutinis. Pradėjus viską nuo nulio reikia dėti mažus žingsnius. Svarbiausia, kad noro būtų“, sakė A. Buinickis.

 

Sezono citata #1

Dažnai kalbame apie mėgėjišką futbolą apimančią stagnaciją ir vis dažniau pasireiškiantį entuziazmo trūkumą. Jaunesnė karta vis apatiškiau žiūri į mėgėjų varžybas, linkę deklaruoti, kad yra „atsivalgę“ futbolo. O daugelio komandų vežimus vis dar traukia senieji mohikanai bei veteranai. Tokios tendencijos buvo juntamos ir futsal I lygoje.

D. Raksos požiūris šiuo klausimu kardinalus: „Spartakas visą sezoną rinkosi stabiliai. Bet pabaigoje pastebėjau, kad mūsų 19-metis jaunuolis kažkoks lyg ne savo vietoje. Klausiu, kas nutiko. Sako: „Jaučiu, kad jau atsivalgiau...“ Ką??? Tau 19 metų, nuo ko tu pavargai? Duotų man dabar kas nors tuos 19 metų. Bet panašių pavyzdžių girdėjau ir kituose kolektyvuose. Nesuprantama. Tas jaunimas dabar iš kito molio drėbtas.“

 

Sezono citata #2

VDA Futsal trečiosios vietos medalius iškovojo patys nežaisdami, paskutinio sezono vakarą leisdami laiką namuose ar užsiimdami kita veikla. Pelnytas ar nepelnytas šis iškovojimas – klausimas retoriškai beprasmis.

Bet Artūro Žarnovskio iš VDA šis klausimas netrikdo: „Lentelė nemeluoja – mes surinkome vienu tašku daugiau už Aktą. Po du kartus pralaimėjome TECH ir Spartakui – jie finišavo aukščiau. Su Aktu pasidalinome po pergalę, tai „tas ant to“. O tada jau lėmė, kurie praras mažiau taškų žaisdami su kitais. Matematika paprasta.“

 

Sezono skaičius: 27

Tiek įvarčių įmušė rezultatyviausias šio sezono futsal I lygos žaidėjas Danielis Gulbickis iš Mostiškių komandos.

Per 12 registruotų rungtynių Danielis pasižymėjo 27 įvarčiais ir dar prisidėjo prie 14 įvarčių atlikdamas rezultatyvius perdavimus. Visa Mostiškių-Tonitros komanda pelnė 67 įvarčius, tad jų lyderis tiesiogiai prisidėjo prie 61 proc. (41) visų komandos įvarčių.

Praėjusį sezoną rezultatyviausiu tapęs D. Raksa iš Spartako įmušė 31 įvartį per 16 rungtynių, o 2021-2022 m. varžovus šiurpinęs D. Gulbickio brolis Tomašas Gulbickis per 16 rungtynių pasižymėjo net 45 kartus.

​