Stiprių komandų bruožas – suvaldyti krizines situacijas, atlaikyti konkurentų spaudimą ir šturmuoti viršūnę.

Aktą galima pavadinti stipria komanda. Nors pasibaigusiame VRFS Futsal lygos sezone jie buvo susvyravę lemiamoje sezono stadijoje, tačiau laimėjo 2 svarbiausias sezono rungtynes: 4:3 prieš Spartaką bei 5:0 prieš VDA Futsal. Ir pirmą kartą istorijoje tapo VRFS futsal lygos čempionais.

Spartakui antroji vieta – puikus pasiekimas. Ir Dmitrijus Raksa pripažino, kad jei prieš sezoną kas nors būtų pasiūlęs tokį scenarijų su antra vieta bei drama iki paskutinių turų – sutiktų nedvejodamas.

Tačiau po pralaimėto auksinio mačo prieš Aktą vicečempionams liko šioks toks kartėlis.

„Po rungtynių su Aktu buvo sunku susidėlioti mintis. Tai nebuvo geriausias mūsų komandos pasirodymas, – pasakojo Spartako vadovas D. Raksa. – Beveik visą rungtynių laiką turėjome vytis varžovus ir tai nėra dėkingas scenarijus mums. Per sezoną patyrėme 4 pralaimėjimus ir visus – 1 įvarčio skirtumu. Bent vienas iš šių rungtynių būtume apsukę kitaip ir viskas galėjo baigtis mūsų naudai. Bet Aktas visiškai nusipelnė 1 vietos, jie buvo pagrindiniai favoritai. Savo pasiekė ir reikia juos pasveikinti.“

Trečioji vieta I lygoje atiteko VDA Futsal komandai, kurie medalius paėmė pagal neprognozuojamą scenarijų. Sezono pabaigoje favoritai bronzinėje kovoje buvo Vilniaus kolegija. Tačiau studentai per paskutines 2 rungtynes su VGTU-Vilkais B ir Tera paėmė tik 1 tašką, suteikdami dvigubą šansą dailininkams.

Todėl paskutinę sezono dieną paaiškėjo, kad VDA Futsal skausmingas pralaimėjimas 0:5 prieš Aktą galutinėje įskaitoje jiems nieko nekainavo.

Praėjusį savaitgalį Akto kolektyvas nuoširdžiai pažymėjo pirmąjį komandos futsalo titulą, o po žiburėlio čempionų treneris Tadas Diržininkas pasidalino savo mintimis apie sezoną.

– Favoritų etiketė Aktui buvo užklijuota dar prieš 1 turą. Laimėjus titulą ši našta pagaliau nukrito?

– Labai palengvėjo, jausmas laimėjus – puikus. Sezono pabaigoje šiek tiek riedėjome žemyn, nes po LFF taurės rungtynių su Vilkaviškio Bruklinu įkritome į duobę. Sugebėjome pralaimėti Mostiškėms (4:7), po to vargome su Vilkais-B (4:3), bet tada kažkokį savo žaidimą atkūrėme. Po rungtynių su Tera (10:5) džiaugiausi pergale, bet gynyba tada buvo tragiška. Kažkaip išsikapstėme. Turbūt ir dėl to, kad per paskutines svarbiausias rungtynes su Spartaku ir VDA mūsų komandos viduje buvo didelis noras.

– Paskutiniame ture reikalus su VDA sutvarkėte stebėtinai lengvai.

– Tik rezultatas atrodo žiaurus, o pavojų turėjome nemažai. Prasileisk įvartį ir nežinai, kaip viskas eisis toliau. Puikiai žaidė Titas Vitkauskas, jo sėkmingi epizodai užvesdavo komandą. Dar iki tų rungtynių buvau sutikęs brolius Jonaičius. Jie man suokė, kad viskas bus gerai, kad Aktas bet kokiu atveju laimės titulą, galime netgi pralošti VDA. Mes gi viską dėliojome kitaip – eiti tik pergalės be jokių minčių apie lygiąsias ir panašiai.

Smagiausia, kad viską išsisprendėme patys. Dabar manau, kad gerai, kad pralaimėjome Mostiškėms, o po to apžaidėme Spartaką. Jei įveiktum Mostiškes, o po to pralaimėtum Spartakui – nebūtų taip smagu. Nugalėti tiesioginius konkurentus daug maloniau.

Nereikia galvoti, kad čia mano nuopelnas. Labai padėjo vadinamasis stuffas: Tomas Labulis su Ovidijumi Skaržausku daug prisidėjo. Treti kėliniai po rungtynių, bendri pasisėdėjimai, išsikalbėjimai irgi svarbus faktorius lipdant kolektyvą.

Taip pat išskirčiau ir žiūrovų palaikymą. Kai salės balkonas pilnesnis – žaisti daug smagiau. Yra palaikymas – yra ir atitinkamas nusiteikimas.

– Svarbiausiose sezono rungtynėse salės balkone buvo ir tavo šeima. Viena ausimi teko nugirsti, kad žmona tarstelėjo, jog tai tu liepei jiems ateiti.

– (Juokiasi) Matai, koks aš įtakingas ne tik komandoje, bet ir savo šeimoje? Jeigu rimtai, man malonu, kad jie ateidavo ir palaikydavo. Matyt, suprato, kad man tai yra svarbu. Ir žaisti maloniau prie pilnesnių tribūnų, nei prie tuščių.

– Kai sezono pabaigoje trumpam paleidote 1 vietą, turėjo būti nemažai įtampos. Po visko prasitarei, kad artėjant paskutinėms rungtynėms galvą vėdinai mindamas dviračio pedalus.

– Dviratis mano gyvenime yra jau keleri metai. Futbolą žaisti reikia surinkti dešimt žmonių, kviesti ir organizuoti, o su dviračiu paprasta: sėdi ir mini. Įtampos ir nerimo tikrai buvo. Manęs klausė: kaip gi sugebėjome Mostiškėms pralaimėti? Atsakydavau, kad kamuolys apvalus. Viskas gerai, kas gerai baigiasi.

Sezono pradžioje komandai pasakiau: žiūrėkite, komandų sąraše pagal abėcėlę mes pirmi, todėl ir po sezono privalome išlikti pirmi. Kažkas sakė, kad gerai bus ir medaliai, o aš sakiau: jokiu būdu. Turime būti kaip brazilai, kurie visada kelią tikslą laimėti.

– Bet prieš porą savaičių Brazilijos rinktinės treneris buvo atleistas.

– Gal ir mano kėdė pradės svyruoti, kai kažkam nusibosiu? Sėdėjome uždarymo vakare ir kažkas kėlė diskusiją, ar nevertėtų pagalvoti apie žaidimą futsal A lygoje? Mano požiūris skeptiškas. Turime neigiamų patirčių. Taurėje su Bruklinu sukovojome gerai, bet po tų rungtynių žaidėjai buvo sulūžę, subyrėję, visiems viską skaudėjo ir ilgai atsistatinėjome. Po to ir prasidėjo mūsų duobė. Tokiame lygyje gali sužaisti vienas kitas tokias rungtynes, bet kai reikėtų dvidešimt – labai abejoju. Atsirastų motyvacijos klausimas ir staiga paaiškėtų, kad reikia naujo trenerio.

Bet aš ir nelaikau savęs treneriu. Turiu C kategorijos licenciją, bet nesu tas treneris, kuris strakalioja su derinių lenta ir diriguoja. Labiau esu komandos jungiamoji grandis.

– Taip išeina, kad visus sujungei sėkmingai?

– Vadovaudamas komandai kartais privalai būti despotu, nes turi kažko neleisti į aikštę, pasakyti, kad nežais. Ir ne visiems tai patinka. Buvo, kad kažkas neatlaikė šito ir vėliau neateidavo. Bet turėjome pakankamai gilią sudėtį, su kuria atėjome iki čempionų titulo.

Ankstesniais sezonais būdavo, kad prieš rungtynes iš žaidėjų tu gauni 5 „taip“ ir 5 „ne“, tada suki galvą, kaip čia viską sumodeliuoti. Šį sezoną galinčių žaisti turėjome beveik 20, tai padėjo kiekvieną turą rinkti maždaug po 10 žmonių ir kažkaip išlaviravome. Su Spartaku apskritai gavosi anšlagas ir jau teko sukti galvą, kaip visus sukišti į aikštelę. Natūralu, kad kiekvieno ambicija yra žaisti ir ne kiekvienas sutiks pasiaukoti ir likti ant suolo.

Labiausiai nemalonu dėl Simono Stankevičiaus sunkios traumos, nes jis iškrito ilgam. Jo kokybė, meistriškumas buvo aiškiai pastebimi. Su Simu mūsų žaidimas tapdavo greitesnis ir įvairesnis. Linkime jam kuo greičiau atsigauti.

 

Auksinis batelis

24:23 – persvara, kuria Spartako snaiperis Eimantas Skendelis laimėjo konkurencinę kovą dėl rezultatyviausio žaidėjo vardo prieš Arsenijų Buinickį iš Bekento ir Valdą Jašmontą iš Vilniaus kolegijos.

Prieš paskutinį turą E. Skendelio šansai laimėti VRFS Auksinį batelį bukmekerių įžvalgose būtų vertinami kukliai. Eimantas turėjo 18 tikslių smūgių ir penkiais atsiliko nuo lyderio.

Vadinasi, paskutiniame mače su Setaltu reikėjo 6 tikslių smūgių. Spartakas laimėjo 11:6, o E. Skendelis įmušė tiek, kiek ir reikėjo – 6.

Reikia pasakyti, kad iki pertraukos jis įmušė 2 kartus, proveržis įvyko antrame kėlinyje, o šeštą įvartį, atnešusi Auksinį batelį, E. Skendelis įmušė likus žaisti tik 3 minutes.

„Prieš rungtynes pusiau juokais pakalkuliavome, bet supratome, kad Setaltas nėra ta komanda, prieš kurią žaisdamas gali planuoti tokius pasiekimus. Rimčiau pasistengėme tik antrame kėlinyje, kai rungtynių baigtis buvo aiški“, – pažymėjo Spartako vadovas D. Raksa.

 

Simbolinė rinktinė

Pristatome ir simbolinę VRFS futsal I lygos sezono rinktinę. Joje – ryškiausiai pirmenybėse pasirodę lygos žaidėjai.

Titas Vitkauskas (FGBK Aktas). Nė karto neįtraukėme Tito į simbolinę mėnesio komandą, bet vertinant stabilumą ir meistriškumą viso sezono metu – buvo patikimiausias visos lygos vartininkas. Savo klasę demonstravo lemiamoje sezono stadijoje. Paskutinėse rungtynėse prieš VDA Futsal T. Vitkauskas išlaikė savo vartus sausus ir įspūdingais „seivais“ užkurdavo visą komandą.

Mantas Leonavičius (VGTU Vilkai-B). Subjektyviai vertinant, Mantas buvo geriausias lygos gynėjas. M. Leonavičius nestabilioje VGTU-Vilkų B komandoje buvo stabiliausias žaidėjas, demonstravo rimtą požiūrį į futsalą ir lankė beveik visas rungtynes. Buvo aktyvus atakose, per sezoną įmušė 19 įvarčių.

Aivaras Meškinis (FGBK Aktas). Čempionų komandos garvežys, Akte įmušęs daugiausiai (19 įvarčių). Aktyvus ir emocingas aikštelėje, nevengęs atlikti daug sunkaus darbo. Pasižymėjęs fizinėmis savybėmis – retas varžovas, drįsdavęs pasistumdyti su Aiva, išeidavo iš tos mikrodvikovos kaip laimėtojas, o dažnas po to atsisukęs į teisėją desperatiškai skėsčiodavo rankomis.

Eimantas Skendelis (FK Spartakas). Rezultatyviausias lygos žaidėjas (24 įv.) privalo būti simboliniame penkete. Sidabriniame sezone Spartako komandos lyderiai turėjo ryškesnių ir blankesnių atkarpų, bet E. Skendelis išlaikė stabilumą nuo lapkričio iki kovo. O paskutiniame ture su komandos draugų pagalba atėmė „Auksinį batelį“ iš Vilniaus kolegijos žaidėjo.

Simonas Stankevičius (FGBK Aktas). Čempionų treneris pripažino, kad be Simono iškovoti titulą būtų buvę labai sudėtinga. Nepasižymėjo pavyzdiniu lankomumu ir todėl jo statistika neatrodo pritrenkianti, tačiau profesionalo patirtis bei aikštelės matymas akivaizdūs net eiliniams diletantams. Galėjo „užsikabinti“ už kamuolio „stulpo“ pozicijoje, jį prilaikyti, apvesti varžovą ir laiku iškišti perdavimą. Kuriant atakas tokių gabumų žaidėjas labai svarbus. Apmaudžiausia dėl gerą sezoną apkartinusios traumos.