Keturioliktasis VRFS III lygos sezonas pasibaigė spalio 29 dieną. Pasibaigė trečiu skirtingu čempionu per trejus metus – šiemet nugalėtojų laurais pirmą kartą istorijoje pasipuošė Alternatyvus futbolo klubas.

AFK – jau 9-asis III lygos laimėtojas nuo 2012 metų rašomoje mūsų lygos istorijoje. Anksčiau nugalėtojais tapo Granitas (2016, 2022 ir 2023), Fakyrai (2012 ir 2015), TAIP (2013 ir 2014), Margiris (2020 ir 2021), Ozas (2017), Navigatoriai (2018), Medžiai (2019) ir ESFA-Versmė (2024).

Pasibaigus sezonui – tradicinis žvilgsnis į šių metų pirmenybes ir esminius jų įvykius.

 

AFK: čempionai „per išeigines“

„Būtų nerimta sakyti, kad su tokia komanda nemėginsime užimti 1-osios vietos“, – prieš sezoną tvirtai pareiškė AFK vadovas Darius Navikas.

Sporte, ypač mėgėjiškame, labai retai išgirsi tokius skambius pareiškimus, nes visada gali greitai apsijuokti. Bet AFK vadovas žinojo, ką kalba. Praėjusio sezono finišas ir nauji papildymai suteikė jam papildomo optimizmo ir tikėjimo komanda.

Sezono pradžia nebuvo įkvepianti, per 3 turus patirti 2 pralaimėjimai prieš Keterą ir Terą, tačiau AFK vėliau įsibėgėjo. Rezultatai iškalbinti: per kitas 15 rungtynių naujieji čempionai laimėjo 14 kartų, o pralaimėjo tik 1 sykį.

Po abu sykius nugalėję savo pagrindinius varžovus VGTU-Vilkus ir Medžius, AFK'ai rudens rate tvirtai kontroliavo padėtį. O čempionais tapo „išeiginių“ metu. Spalio 15 dieną atidėtose rungtynėse Tera 4:3 nugalėjo VGTU-Vilkus ir tuomet tapo aišku, kad širvintiškiai nebeturi net teorinių vilčių kovoti dėl titulo.

Patirtis, susižaidimas ir meistriškumas buvo tie faktoriai, kurie nuvedė AFK į ilgai lauktą tikslą. Ir dar – saikingas futbolo vartojimas bei ribotas treniruočių procesas.

„Mes pirmą kartą neturėjome bendrų treniruočių. Žaidėjai rungtyniauja įvairaus formato turnyruose ir jiems tų treniruočių nereikia, nes greitai atsivalgytų futbolo. Mažiau treniruočių – mažiau traumų. Paprastai matydavai, kad rugsėjį visi atsikandę futbolo ir neturi ūpo žaisti. Šiemet buvo kitaip. Treniruočių stoką kompensavo patyrimas“, – po čempioniško sezono kalbėjo D. Navikas.

 

Širvintose – neišsipildžiusios prognozės ir lūkesčiai

O štai Širvintų VGTU-Vilkams savo triumfo valandos III lygoje dar teks palaukti. Jie antrą sezoną iš eilės iškovojo 2-ąją vietą.

Pavasarį atrodė, kad šis sezonas bus Širvintų sezonas. Minimaliai pakitusi sudėtis, išlaikytas branduolys ir susižaidimas skatino spėjimus, kad VGTU-Vilkai šturmuos lygos viršūnę. Specialistų choras taip pat favoritų statusą klijavo jiems, o ne AFK.

Komandos vadovas Haroldas Kerušauskas neprieštaravo tokioms prognozėms, bet akcentavo, kad siekiant šio tikslo, būtina išlaikyti tą patį lygį, nusiteikimą ir susirinkimą viso sezono metu.

Širvintiškiai sezoną pradėjo pakiliai. Laimėjo VRFS Supertaurę, III lygoje startavo 6 pergalių serija ir atrodė, kad tuoj pabėgs nuo visų persekiotojų.

O tada prasidėjo tai, dėl ko nerimavo vadovas – vasarą ėmė trūkti ir susirinkimo, ir nusiteikimo.

Du pralaimėjimai paeiliui birželį prieš AFK ir Medžius nebuvo lemtingi, tačiau turėjo didžiulę įtaką galutinei sezono baigčiai.

Tada ir krito komandos motyvacija, nes iš aiškių lyderių atsidūrus besivejančiųjų vaidmenyje, tapo dar sunkiau nusiteikti titulo kovai. Rudenį pralaimėta žalgiriečiams, be šansų nusileista tiesioginėje kovoje su AFK, o ta nesėkmė 3:4 prieš Terą spalio viduryje oficialiai įteisino AFK čempionų statusą.

Į tas rungtynes su Tera patys VGTU-Vilkai atėjo mažai tikėdami savo šansais – susirinko prastai, be realios gynybos linijos. Ir nors turėjo daug pastabų kritinių klaidų dariusiems teisėjams, patys sutiko – ne tą spalio vakarą jie pralaimėjo sezoną.

„Nereikia visko suversti tam vakarui ir teisėjų klaidoms. Reikia patiems rinktis į rungtynes viso sezono metu, kad jo pabaigoje netektų gaudyti šansų laukiant sėkmingų rezultatų iš kitų rungtynių“, – konstatavo H. Kerušauskas.

Jis neslėpė, kad po neišsipildžiusių lūkesčių sezono likęs apmaudas: „Tos rungtynės su Tera iliustravo visą mūsų sezoną. Manau, kad visi per anksti mus laikė čempionais. Aišku, mes ir patys tikėjome tuo. Gerai pradėjome, o kas matė Supertaurės rungtynes, sakė, kad šitie eis kiaurai per visą sezoną. Bet po Supertaurės ilgam iškrito 3 ar 4 mūsų svarbūs žaidėjai ir neturėjome, kuo juos pakeisti. Po to pradėjome prastai rinktis ir va tokie rezultatai.“

 

Naujoji Vilnia – vėl be medalių

Medžiams šis sezonas buvo „perkrovimo“ sezonu. Pavasarį komandos vadovas Paulius Glosas įregistravo net 11 naujokų.

„Iš šitos komandos daugiau tikėčiausi ateityje. Kad jie „užžais“, aš neabejoju, bet kada tai nutiks – neįmanoma nuspėti“, – sakė P. Glosas.

Užžaidė naujokai greitai, o Medžiai pateisino daugiametę savo tradiciją, kai prastą sezoną keičia sėkmingesnis. Pernai Medžiai finišavo 8 vietoje ir tai buvo prasčiausias jų pasirodymas per žaidimo VRFS erą.

Užtat šiemet atsitiesė ir iškovojo bronzos medalius. Tiesa, ir jie vos neišsprūdo. Medžiai paskutinę pergalę buvo iškovoję dar rugsėjo 1 dieną, o per paskutines 7 savo rungtynes sukrapštė vos 4 taškus.

„Sezono pabaigoje nesirinkome taip, kaip norėtume. Ir nebuvo taip, kaip pirmame rate, kai ta pačia sudėtimi žaidėme nuolat. Rudens rate neateina tai vienas, tai kitas, o jų trūko, nes kiekvienos rungtynės yra lemiamos. Taip jau yra“, – sakė P. Glosas.

Sezono finiše Medžius gaudė, bet galiausiai nepagavo Granitas.

Tikslas – susigrąžinti medalius. Taip prieš sezoną deklaravo pajėgiausios 2016, 2022 ir 2023 m. lygos komandos vadovai po pernai užimtos 6 vietos.

Nepavyko, nors Granitas buvo arti to. Rudenį Medžiams pažėrus daugybę taškų, granitiečiai turėjo galimybių įšokti į trejetuką, tačiau tais šansais nepasinaudojo ir jiems pritrūko vieno taško.

„Apmaudo nėra. Įvertinus, kaip rinkomės ir kaip žaidėme – esame toje vietoje, kur ir turime būti. Ketvirta vieta atspindi mūsų pajėgumą, viskas dėsninga. Medaliai būtų didelė sėkmė, – pripažino Naujosios Vilnios komandos treneris Pavelas Svirskis. – Apie trečiąją vietą ir patys nesvajojome. Bent jau smagu tai, kad sezono pabaigoje sugebėjome susirinkti ir sužaisti savo malonumui.“

Šiemet dėl rezultatyviausio lygos žaidėjo titulo kovojęs, bet antroje vietoje likęs Samvelis Vardanyanas (21 įvartis) buvo pripažintas geriausiu Granito komandos sezono žaidėju.

Jis buvo vienas iš trijų jaunų naujokų, suteikusių Granitui šviežio kraujo ir gyvybės. Tačiau ilgesnėje perspektyvoje pasimatė, kad to buvo per maža.

Daugkartiniams lygos čempionams prieš 2026 metų sezoną reikės dairytis daugiau pastiprinimo norint sugrįžti ant podiumo.

„Prieš kitus metus su vadovybe kažką galvosime. Reikia daugiau jaunų veidų, kurie žaistų ir taptų paspirtimi. Mūsų lyderiai paseno, o dėl medalių vis tiek norisi kovoti. Kol kas kovojame dėl susirinkimo į rungtynes, o ne dėl aukštų vietų. Nepakanka žaisti vien savo malonumui, reikia ir rezultatų, reikia kelti tikslus. Todėl pasikeitimų komandoje tikrai bus. Bet kokiu atveju, norime padėkoti visoms komandoms už gerą ir įdomų sezoną“, – tvirtino P. Svirskis.

 

Nesurinktų taškų skaičiuoklė

Teros komanda du ankstesnius sezonus iš eilės užėmė 4 vietas.

Pavasarį Teros vadovas Sergejus Vasiljevas išsiaiškino, kad ChatGPT analitika jiems prognozuoja paskutinę, 10 vietą lygoje. Ir su šypsena pasišovė šias prognozes greitai paneigti.

Šiemet nedaug trūko, kad Tera pakartotų 4 vietų tendenciją, arba dar daugiau – pirmą kartą istorijoje taptų III lygos medalininkais. Bet Terai pritrūko sėkmingesnio pasirodymo lemiamame sezono trečdalyje: per paskutines 7 rungtynes surinkti tik 7 taškai nustūmė juos į 5-ąją turnyro lentelės vietą.

Sezonui finišuojant S. Vasiljevas emocingai vertino neigiamą, jo nuomone, arbitrų darbą, lėmusį krūvą prarastų taškų. Ramybės jam nedavė ir incidentas per rungtynes su AFK, kai po grubaus epizodo buvo traumuotas Teros komandos žaidėjas.

„Šį kartą norėčiau atsiriboti nuo bet kokių komentarų III lygos tematika. Kažkada jums duotame interviu pasakojau apie 1990-ųjų laukinį futbolą Vilniaus apskrityje. Manau, kad tie laikai sugrįžta. Teisėjai šiemet iš mūsų atėmė 11 taškų. Esu piktas ir dėl traumuoto mūsų žaidėjo per rungtynes su AFK. Teisėjas varžovui ne tik neparodė raudonos kortelės, bet ir tą epizodą traktavo kaip žaidybinį, – rėžė S. Vasiljevas. – Kai teisėjas per sezoną atima 3 taškus, dar gali kentėti. Bet kai atima 11, tu negali kovoti esant tokiam bespredelui.“

 

Daug žadantis naujokų debiutas

Šalčininkų Keteros komandos debiutas III lygoje įnešė naujų šviesių spalvų, o naujokai sulaukė daug pagiriamųjų žodžių iš savo varžovų.

Nebūti tarp autsaiderių, apsiprasti ir pakovoti dėl vietos lentelės viduriuke. Toks buvo Keteros tikslas iki sezono, o prieš debiutą jie savo perspektyvas vertino labai atsargiai.

Galutinį rezultatą – 6 vietą – reikėtų vertinti tik pozityviai.

„Per komandos sezono uždarymą komandai parodžiau lentelę ir priminiau, kad iki medalių mums pritrūko 4 taškų, arba dviejų pergalių. Gal ir liko mažas nusivylimas, bet bendrai sezonas džiugina. Potencialo komanda turi, tik motyvacijos reikėtų pridėti daugiau ir galėtume siekti dar geresnių rezultatų“, – sakė Keteros vadovas Edvardas Jočis.

O tikslai, anot jo, Šalčininkuose yra ambicingi: „Turime rimtų planų. Pagal galimybes ateityje kilti kuo aukščiau. Mažų mažiausiai – II lyga, o gal ir aukščiau.“

Keteros sezoną galima skelti į dvi dalis. Debiutavę sensacinga pergale prieš AFK, vėliau jie įkrito į nesėkmių ruožą. O atsigavo rudens rate, sezoną pabaigė solidžia 4 pergalių serija.

Toks virsmas siejamas su pokyčiais trenerių štabe. Kai po vasaros pertraukos komandą paliko brazilas Felipe Brisola, o jį pakeitė Deimantas Rimpa, žaidėjai tarsi išsilaisvino ir pradėję rungtyniauti paprasčiau, ėmė skinti pergales. Bet nereikia manyti, kad F. Brisola buvo prastas treneris.

„Kai Felipe išvyko, mes pradėjome žaisti paprasčiau ir labiau įsiklausėme į savo žaidėjų nuomonę. Felipe nieko nedarė blogai. Jis dirbo teisingai ir turėjo gerų idėjų. Tiesiog mūsų komanda nėra sutverta jo propaguotam stiliui. Tiesiog kartais būna, kad trenerio filosofijai žaidėjai nebūna sutverti ir nepritampa“, – aiškino Keteros vadovas.

Nedažnai pasitaiko, kad 6 vietą užėmusios komandos sudėtyje žaistų rezultatyviausias lygos futbolininkas. O juo tapo Raimondas Klimas, pasižymėjęs 24 įvarčiais.

„Raimondas jau dabar sulaukia kitų komandų dėmesio. Bet viliamės, kad jis liks pas mus ir padės siekti ateities tikslų“, – sakė E. Jočis.

 

Antrasis ešelonas, arba „už brūkšnio“

Dvi jaunųjų futbolo talentų kalvės – Žalgirio ir Atakos futbolo mokyklos pasirodė identiškai – surinko po 23 taškus ir pasidalino 7-8 vietomis. Abi komandos III lygos platformą naudojo jaunimo apšaudymui, todėl negalėjo išstatyti vienodos kovinės sudėties, kaip kitos lygos komandos, tad nuo to kentėjo ir rezultatai.

Vilties dubleriai šiemet sužaidė labai panašų sezoną, kaip ir pernai. Nors kėlė tikslą pasirodyti geriau nei 2024-aisiais, rezultatai buvo labai panašūs: ta pati 9 vieta ir panašus taškų kraitis (14 prieš 11).

Vilties B atstovas Aleksas Stankevičius pasiuntė sveikinimus čempionams AFK ir kitiems lygos prizininkams, o savo komandos sezoną pavadino duobėtu, stokojančiu stabilumo bei kokybės.

Įdomumo dėlei Aleksas paprašė ChatGPT pagalbos apibendrinti visą Vilties B sezoną. Ir štai koks gavosi reziumė.

„Sezono pradžia, 1-6 turai – katastrofiškas startas. 1 lygiosios, 5 pralaimėjimai, įvarčiai 5:31. Net trys triuškinantys pralaimėjimai: 0:8 prieš AFK, 0:9 prieš VGTU-Vilkus ir 1:5 prieš Terą. Gynyba praktiškai subyrėjusi, praleista vidutiniškai 5,1 įvarčio per rungtynes. Išvada: komanda sezono pradžioje neturėjo nei stabilumo, nei taktinio vientisumo. Greičiausiai trūko sudėties stabilumo ar koordinacijos tarp grandžių.

Vidurio etapas, 7–12 turai – pagerėjimas ir pirmos pergalės. 6 rungtynės: 3 pergalės, 2 lygiosios, 1 pralaimėjimas. Įvarčių santykis: 20:16. Pergalės prieš Keterą (6:2), FK Medžius (4:3), ESFA-Versmę (4:3). Komanda ženkliai pagerino puolimą – vid. 3,3 įvarčio per rungtynes. Išvada: taktinis stabilumas ir psichologinis atsigavimas. Akivaizdu, kad rasta sėkmingesnė sudėtis ar sistema (galbūt aktyvesnis puolimas, mažiau pasyvus gynybinis futbolas).

Sezono pabaiga (13–18 turai) – forma vėl krenta. 6 rungtynės: 1 pergalė, 0 lygiųjų, 5 pralaimėjimai. Įvarčių santykis: 11:30. Gėdingas finišas prieš Žalgirį U19 – 1:10, vienas blogiausių sezono rezultatų. Tik viena pergalė (4:3 prieš VGTU-Vilkus – stipri komanda). Išvada: fizinis ir emocinis išsekimas, disciplinos stoka. Komanda prarado koncentraciją, o gynyba vėl tapo skylėta.“

„Sutinku, kad pritrūko daug, bet žinome, ką reikia daryti, suprantame, kad turime keisti požiūrį, komplektaciją ir anksčiau surengti kažkokią treniruočių stovyklą, o ne sezono metu, išsikelti konkrečius tikslus ir skirti tam laiko. Rezultatai ateina ne iš karto, teko patirti daug sunkių akimirkų. Tas mėgėjų futbole ir sunkiausia. Tačiau ruošimės ir kitam sezonui. Buvo rungtynių, kai galėjome laimėti ar bent lygiąsias išplėšti ir būtume finišavę tikrai aukščiau. Bet vertinant bendrai – tiek, kiek įdėjome, tiek ir buvome verti“, – apibendrino A. Stankevičius.

Baigdamas jis citavo garsiąją Giannio Antetokounmpo frazę: „Sporte nebūna nesėkmių. Būna gerų dienų, būna blogų dienų. Kartais tu gali būti sėkmingas, kartais ne. Tai yra žingsniai į sėkmę. Michaelas Jordanas žaidė 15 metų, laimėjo 6 čempionatus. Ar kiti 9 metai jam buvo nesėkmė? Ne. Sporte nėra nesėkmių.“

 

Pasikeitusi kryptis Elektrėnuose

Praėjusių metų čempionai Elektrėnų ESFA-Versmė šį sezoną pradėjo be rimtų ambicijų apginti titulą, tačiau su ambicijomis pasistiprinti solidžiais naujokais.

Bet komandoje greitai prasidėjo vidinė griūtis, žaidėjai ėmė nesirinkti į rungtynes, o vadovams teko skubiai ieškoti išeičių iš tokios padėties. Titulo gynyba buvo baigta pirmosiomis savaitėmis, o per visą sezoną surinkti vos 5 taškeliai ir 62 praleisti įvarčiai atrodo labai kukliai.

Atrodytų, tokį sezoną norėtųsi pamiršti kuo greičiau. Tačiau Versmės vadovas ir treneris Romas Ščiuka linkęs manyti kitaip: „Pamiršti tikrai nesinori, nes džiaugiamės už 15-16 metų jaunimą, kurie įgavo puikios patirties ir daugumoje rungtynių atrodė tikrai neblogai. Aišku, jiems pritrūko patyrusių žaidėjų paramos. Tai būtų labai pravertę.“

Versmė keičia savo filosofiją ir atsisuka į jaunimą. Įmanomas netgi variantas, kad kitą sezoną Elektrėnų komandos VRFS III lygoje galime ir nepamatyti.

„Apie ateities perspektyvas kalbėti dar sunku. Komanda tikrai neišnyks, tik turėsime spręsti, ar likti III lygoje, ar nusileisti žemiau. Neturint miesto palaikymo ir juolab pakankamai vietos žaidėjų sunku konkuruoti, o dirbtinai kurti komandos nėra tikslo. Turime tikslą užsiauginti savo žaidėjus, susigrąžinti savo miesto žaidėjus iš kitų akademijų ar klubų ir jau po kelerių metų suformuoti stiprią komandą iš savo auklėtinių. Bet jei miestas nebus suinteresuotas, tą padaryti bus sunku ne tik dėl finansinės padėties, bet ir neturint stadiono, kuriame negalime nei treniruotis, nei žaisti“, – Versmės dabartinę situaciją komentavo R. Ščiuka.