Navigatorių triumfas – vienybė, kovingumas ir kantrybė (Interviu) Visos

 

VRFS III lygos pirmenybių 18 ture nutiko tai, kas anksčiau ar vėliau vis tik turėjo nutikti. Navigatoriai 4:0 įveikė Salininkus ir oficialiai užsitikrino III lygos nugalėtojų titulą.

Pirmadienio vakarą kelios minutės po 22 valandos Senvagės stadioną apsupusių daugiabučių gyventojai turėjo prilipti prie savo langų, išgirdę čempionišką riaumojimą ir pergalės dainas. Taip Navigatoriai šventė savo pirmąjį triumfą III lygoje.

Vos pasibaigus rungtynėms, ant šampanu dar kvepiančio stadiono dirbtinio gazono kalbėjomės su Navigatorių vadovu ir siela Kęstučiu Maželiu.

– Kaip jautiesi su komanda pagaliau pasiekęs šį tikslą?

– Smagu. Kai Ozas ėmė klupinėti, kai jiems ėmė nesisekti, pajautėme, jog galime laimėti ir kad titulo jau nepaleisime. Patys taip pat per sezoną ėjome užtikrintai, be pralaimėjimų. Tik FKK Spartakas mums išlieka neparankūs, vis atima taškų (juokiasi). Džiugu dėl komandos, kad į visas rungtynes rinkosi gausiai, palaikė vienas kitą. Kartais pasitaikydavo nedidelių pykčių dėl kai kuriems tenkančio mažo žaidimo laiko, bet tai normalu.

Buvome arti tikslo kelis sezonus, bet niekaip jo nepasiekdavome, užpernai netgi pralaimėjome auksines peržaidimo rungtynes. Šiemet visi komandos nariai atidavė širdį, buvo labai motyvuoti. Esu jiems dėkingas už tai ir visiems vyrams tariu „ačiū“.

– Per visą istoriją Sekmadienio lygos struktūroje turėjote ir linksmų, ir ne tokių džiugių akimirkų. Buvo metai, kai jus triuškino, kai sunkiai rinkotės į rungtynes. Sezoną teko praleisti žemesnėje lygoje. Tačiau sugrįžote stipresni, nei buvote anksčiau. Kas padėjo iškęsti visus sunkumus?

– Galbūt tai, kad komandą formuojame ne kaip atskirų žaidėjų rinkinį, o kurdami jos branduolį. Jis nusistovėjęs daugelį metų ir į šį branduolį kasmet atsargiai įliejame vieną kitą naują žmogų. Navigus palikę žaidėjai vėliau sugrįžta su malonumu, nes žino, kad čia smagi kompanija. Kitas mūsų privalumas tas, jog turime dvi lygiavertes sudėtis, todėl per kiekvienas rungtynes galime nelėtinti tempo. Jei kuris negali žaisti, atvažiuoja kitas ir tikrai nesusilpnina sudėties.

– Iš kur semiatės motyvacijos?

– Baisu išduoti... Turbūt atsakymas slepiasi puikiame komandos mikroklimate ir vidinėje dvasioje. Ir į šias rungtynes su Salininkais susirinko praktiškai visi, nors kai kurie žinojo, kad tikrai negaus pažaisti. Savo komandą palyginčiau su Aktu. Jie taip pat turi draugišką, ilgus metus nusistovėjusį kolektyvą.

– Pusiau rimtai, pusiau juokais prasitarei, kad reikėtų pamėginti sezoną baigti be pralaimėjimų. Realu?

– Gediminas Paberžis pajuokavo, kad šiemet naujos taisyklės ir čempionais tampa tik nepralaimėjusi komanda (juokiasi). Mes, aišku, stengsimės tai padaryti. Bet tuo pačiu dėmesį skirsime ir Taurės turnyrui. Norime sezoną baigti su dubliu.

– Iki sezono pabaigos likus 4 turams, Navigatorių atotrūkis yra 15 taškų. Nemanai, kad jūsų komanda per stipri III lygai?

– Sunku pasakyti. Iš tiesų, mes nedaug pasikeitėme lyginant su praėjusiais metais. Gal 2-3 žaidėjai prisijungė. O pernai juk likome ketvirti.

– Tad ko pritrūko pernai ar užpernai?

– Užpernai lemiamu metu prieš Granitą nesužaidėme taip, kaip turėjome ar galėjome. Pernai esminiu tapo pralaimėjimas Ozui panašioje sezono stadijoje, kaip dabar. Tada įvyko lūžis. Tačiau ne tik tai lėmė galutinius rezultatus. Mes tiesiog nebuvome pasirengę laimėti, visą sezoną bangavome. Komanda tik formavosi. O šiemet matome, kad jau esame pasirengę.

– Galimybė žaisti LFF II lygoje nedomina?

– Tikriausiai ne. II lygoje turi žaisti profesionalesni klubai. Tokie kaip Viltis, kurie bando kurti savo struktūrą, jau ugdo savo jaunimą. Tai turėtų būti šiek tiek daugiau nei mėgėjai. Manau, kad II lygoje Navigatoriai nepražūtų, bet abejoju, ar komanda ten nori žaisti. Turime vyrukų, kurie jau praėję tą futbolo virtuvę ir jiems paprasčiausiai nebūtų motyvacijos grįžti į aukštesnį lygį. Jie mėgaujasi žaidimu ridendami kamuolį čia, III lygoje.

– Visas Navigatorių sezonas kol kas atrodė gražiai ir solidžiai. Ar buvo sunkumų, kurių mes iš šalies nematėme?

– Sunkiausia buvo paskirstyti žaidimo laiką visiems. Tai tikrai sudėtinga užduotis. Pakvietėme trenerį, bet jam taip pat buvo sunku, kai dirbi su 30 nepažįstamų žmonių, nežinai kiekvieno jų charakterio ir psichologinių savybių. Juk tai nėra profesionalus klubas, kuriame visi kasdien gyvena kartu. Taigi, mes pastatėme savo žmones – vienas dėliojo taktinius niuansus, kitas užsiėmė psichologiniais dalykais. Ir tai davė daug naudos. Aš tikrai esu dėkingas visiems komandos nariams, kad aukoja savo laiką. Juk vienos rungtynės iš jų atima 4-5 valandas bendro laiko su šeima. Be to, rudenį lauke jau vėsu.

– Švęsite?

– Švęsime pasibaigus sezonui. O dabar simboliškai pasėdėsime.