Alfredo Pliadžio nuotrauka

 

VRFS III lygos pirmenybėse tikriausiai atrastume vos kelis dinozaurus, kurie nežinotų Sauliaus Čirbos pavardės. 14 metų darbo patirtį sukaupęs žinomas sporto fotografas kiekvieną savaitgalį fiksuoja ir III lygos rungtynių akimirkas.

Šiandien – VRFS pokalbis su S. Čirba apie jo darbo specifiką ir nenuspėjamus nuotykius.

– Sporto varžybas ėmei fotografuoti 2008 metais. Tai buvo tavo hobis, ar užčiuopei „verslo gyslelę“?

– Impulsą pagavau dar 2007 metais, kai skrisdamas oro balionu padariau labai gražią gamtovaizdžio nuotrauką leidžiantis saulei, o toji nuotrauka laimėjo oreivystės konkurse ir kelias savaites buvo publikuojama specialioje parodoje „Europos“ prekybos centre. Iš laimės vaikščiojau žemės kojomis nesiekdamas.

Na, o 2008 metais dirbau vienoje alaus daryklos įmonėje. Vyko kasmetinis aludarių krepšinio turnyras, kuriame taip pat dalyvavo kolegos iš Latvijos bei Estijos. Turėjau skaitmeninį veidrodinį fotoaparatą, kurį atsinešiau į tą turnyrą ir padariau keletą kadrų. Ir vieną jų į pirmą puslapį įsidėjo „Lietuvos ryto“ priedas „Sostinė“. Man tai atrodė nerealu, vau! Todėl kilo noras kažką panašaus daryti toliau. Beje, tą renginį vedė Andrius Čerškus, kuris šūkavo į mikrofoną kaip beprotis. Jis ir pasiūlė fotografuoti Sostinės krepšinio lygos rungtynes. Vėliau su SKL pradėjome nuolatinį bendradarbiavimą.

– Kada fotoaparatą atsinešei į futbolo stadioną?

– Panašiu metu pasisiūliau Sekmadienio futbolo lygai ir pradėjau fotografuoti mėgėjų rungtynes. Turėjau pažinčių su „Prelegentų“ komanda, o joje žaidė Artūras Gimžauskas. Dirbdamas „Žalgiryje“ 2011 metais Artūras pakvietė pafotografuoti A lygos rungtynes. Tų pačių metų vasarą su „Žalgiriu“ vykau į rungtynes Panevėžyje prieš „Ekraną“. Laimėjome 2:1 ir emocijos buvo nuostabios. Daug emocijų sukėlė ir draugiškos „Žalgirio“ rungtynės Gdanske bei gyvai išgirstas lenkų „kibicų“ palaikymas. Po šių epizodų „užsikabinau“, norėjau tokio darbo toliau.

– Ar mėgėjų rungtynes ir jų turinį keičia fotografo pasirodymas greta aikštės?

– Dažniausiai jie pajuokauja, kad man atėjus turės labiau pasistengti, gražiau atrodyti. Žaidimas pernelyg nesikeičia – lygis toks, koks yra. Bet vienas kitas pasimaivo, ypač SKL teisėjai mėgsta pozuoti prieš objektyvą. O žaidėjai žaidžia kaip įprasta, tik džiaugsmo emocijos būna nuoširdžios.

– Esi užfiksavęs rimtų muštynių epizodų?

– Buvo proga, bet nespėjau. Taip vadinamame pedagoginiame stadione žaidė „Utenio“ antra komanda su kažkuriais vilniečiais. Atvykau į rungtynes vėliau, o man sako: pavėlavai, tokį reginį praleidai. Gaila, nepamačiau kuris ten kietesnis buvo.

– Pats esi patekęs į konfliktinę situaciją?

– Gal išskirčiau pirmą „Malmo“ viešnagę Vilniuje 2015 metais Čempionų lygoje. Tuomet „Malmo“ komandą palaikė nemažai jų ultrų. Aš fotografuoju šalia aikštės, o jie iš tribūnų užgaulioja, kažką apie sovietinius žmones rėkauja. Atsisukau pažiūrėti – man rodo vidurinį pirštą. Parodžiau ir aš. Drąsiausias sako: ateik į tribūną. „Tu ateik“, – atsakiau. Bet tuo konfliktas ir baigėsi.

– Tavo paties įsteigta įmonė/mažoji bendrija vadinasi „Geras kadras“. Kaip gimė tokio originalaus pavadinimo idėja?

– Jai jau 5 metai. 2017-ųjų vasarą su drauge laužėme galvas, kaip pavadinti bendriją. „Geriausias kadras“? „Auksinis kadras“? Skambėjo banalokai. Išsigryninome idėją „Geras kadras“, kuri skamba kiek dviprasmiškai. Vienas marketingo specialistas pasakė, kad labai geras pavadinimas, tiesiog „VO“! Tokį ir užregistravau. Užsieniečiui „Geras kadras“ galbūt nieko nesako, bet lietuviškai skamba gerai.

– Kiek kadrų per rungtynes tenka pripleškinti, kad jie taptų geri?

– Futbolo rungtynėse per vieną kėlinį paspaudžiu 500-600 kadrų, iš kurių apie 100 tinkami publikuoti, atsiduria VRFS galerijoje. Jei fotografuoju visas rungtynes – išeina apie tūkstantį kadrų.

– Pats taip pat žaidei futbolą vartininko pozicijoje, tačiau save esi pavadinęs „vidutiniu gabumų vartininkėliu“. Gal dar žengsi į aikštelę senjorų varžybose?

– Paskutinis mano žengimas į aikštelę buvo manieže su „Presso“ veteranais. Tai buvo po 7 metų pertraukos nuo rimtesnio pajudėjimo. Namo grįžau tarsi visas sulaužytas. Per kitą pasižaidimą prasileidau iš kamuolio taip, kad atsinaujino sena peties trauma. Toks va ir žengimas į tą aikštelę. Dabar, kai žaidžia veteranai, aš dažniausiai turiu ką veikti ir be to.

– Turi tikslų aplankyti dideles varžybas? Pasaulio ar Europos čempionatą, o galbūt Dakaro ralį, kuris Lietuvoje stebėtinai populiarus?

– Fotografavau 2018 metų Čempionų lygos finale Kijeve, kur Madrido „Real“ įveikė „Liverpool“. Paliko didelį įspūdį ir natūralu, kad atsirado dar didesniu planų, bet juos sujaukė pandemija. Europos čempionatas – siekiamybė, bet pirmiausiai norėčiau nuskristi į gero lygio rungtynes pvz. Anglijoje, padirbti šalia aikštės ir pajusti kitokią futbolo atmosferą su daugybe sirgalių. Kad ir „Championship“ divizione.

Dakaras? Velniškai brangi licencija – virš 5 tūkst. eurų. Bet jei kuri komanda vežtųsi – mielai sutikčiau dvi savaites pagyventi dykumoje ir pavalgyti dulkių. Tačiau aš su „geležinėmis“ sporto šakomis nedraugauju – pirmiausiai reikėtų pabandyti fotografuoti autosporto renginius Lietuvoje.

– 2019 metais su SKL atstovais lankeisi stažuotėje NBA, taip pat stebėjai Indianos „Pacers“ rungtynes, bet tą kartą nelikai sužavėtas.

– Tikrai didelio įspūdžio nepaliko. Be to, negavau akreditacijos dirbti šalia aikštės, fotografavau tik iš tribūnų su mažesniu objektyvu. Žaidimas NBA reguliariojo sezono metu neypatingas, „Bėk ir mesk“ stilius. Apskritai per eilines NBA rungtynes atrodo, kad žmonės tribūnose užkandžiauja ir tvarko savo verslo reikalus. Šokėjų taip pat nėra ko lyginti su Lietuvos klubų šokėjomis. Mūsiškės profesionalesnės.

– Pabaigai – gal kokią linksmesnę istoriją?

– 2018 metais su Marijampolės „Sūduva“ vykome į Europos lygos atrankos rungtynes Glazge. Ten „Sūduva“ žaidė prieš „Celtic“. Dėl kažkokių priežasčių marijampoliečių delegacija keliavo dviem lėktuvais – dalis komandos su tuometiniu treneriu Vladimiru Čeburinu turėjo atskristi atskirai iš Paryžiaus. Kai nusileidome Glazge, mane tuoj apspito škotų žurnalistai, ėmė filmuoti, fotografuoti. Nesupratau, kas vyksta. Tik kai pats išsitraukiau objektyvą ir pradėjau fotografuoti, jie atšoko. Vėliau išsiaiškinau, kad škotai mane palaikė V. Čeburinu. Sakė, kad šukuosenos labai panašios...