Vilniaus miesto III lygos pirmenybės prasidėjo jau ankstyvą penktadienį. Pirmajame ture pamatėme 7 varžybas, po kurių nedrąsiai galime sakyti, jog visos 14 ekipų apsiuostė ir sekančius turus žais jau žiupsneliu aštriau ir įvairiau. Tiesa, vieniems sekėsi kiek geriau, kitiems prasčiau, bet tai buvo vos pirmos akistatos iš dar likusių 25. Tad, sezonas labai ilgas ir priešininkų analizė turėtų prasidėti dar tik šiuo metu. Na o kol kas galime trumpai apžvelgti savaitgalį Vilniuje ir už jo ribų nuvilnijusios sezono pradžios nuotaikas. Turnyrinės padėties dar net neliesime, tačiau pamažu įvertinsime kas 2014 metų sezonui yra pasiruošę geriau, o kas dar prieš Velykas turėtų mažumėlę pajudėti.

 

FKK Spartakas  4:1  Kruša-Basica
Balandžio 11 d., 17:30 val., Ukmergės antrasis stadionas.

Nors rungtynių dieną oras ir buvo geras, tačiau to paties visgi apie antrojo Ukmergės stadiono kokybę pasakyti negalėjome. Kol dar centrinis stadionas po žiemos miego visiškai neatsibudęs, tai jį pavaduojanti antroji aikštelė, kaip pripažino abi komandos, gerokai apsunkino žaidimą. Tačiau čia pranašumą turėjo ukmergiškiai, geriau pripratę ne tik prie natūralios dangos aikščių, tačiau ir sugebėję greičiau prisitaikyti prie tokioje aikštėje efektyviausio žaidimo stiliaus – ilgų perdavimų. Krušai adaptuotis prie tokios dangos buvo gerokai sudėtingiau, kadangi ši komanda pratusi prie lygių ir dirbtinių aikščių, be to, varžybų laikas taip pat nebuvo parankiausias, kadangi svečiai negalėjo atsivežti savo pajėgiausios sudėties, ko negalime pasakyti apie pilną sudėtį turėjusius aikštės šeimininkus.

Taigi nuo pat rungtynių pradžios abi ekipos pasirinko gana aiškų žaidimo planą – ilgus perdavimus iš aikštės gilumos link atakos smaigalyje savo progos ieškančių puolėjų. „Spartakas“ jau nuo pirmųjų minučių laimėjo mini mūšį dėl aikštės vidurio, tad nuolat spaudė savo varžovus ir kontroliavo įvykius aikštės viduryje. Tačiau būtent aikštės viduriu prasibrauti link „Krušos“ vartų jiems niekaip nepavyko, o svečių ekipa pakankamai tvarkingai išrikiavo savo gynybines pajėgas ir klaidų praktiškai nedarė. Dėl to kai šeimininkų ekipa perorientavo savo atakas iš aikštės vidurio labiau į kraštus, kuriuose atsiverdavo gana sočiai erdvės, tad jų atakos tapo vis aštresnės ir pavojingesnės, nors smūgių į vartų plotą vis dar ir nebuvo užfiksuota. Iki tol be klaidų gynęsi svečiai, deja, buvo priversti grubiai klysti 18 rungtynių minutę, kai dėl aikštės nelygumų dešinysis „Krušos“ gynėjas prarado kamuolį, o K. Džiovalo ilgas ir tikslus perdavimas „Krušos“ gynėjams už nugarų buvo puikiai išnaudotas – Ž. Keblas veda „Spartaką“ į priekį, o „Krušos“ vartininkas savo komandos jau nebeišgelbėja – 1:0. Tačiau įvartis iš esmės žaidimo nepakeitė ir komandų veiksmų nesuaktyvino: vėl matėme tą patį atsargų ir ilgais perdavimais iš aikštės gilumos arba gynybos į priekį grįstą futbolą, abi varžovės susikūrė savo keletą pusprogių, tačiau ypatingų progų pasižymėti taip ir neiškilo, tad pirmasis kėlinys baigėsi minimalia šeimininkų persvara. Nors žaidybinė persvara ir buvo „Spartako“ pusėje, tačiau tas vienintelis įvartis krito po grubios gynėjo klaidos, o daugiau rimtesnių progų pasižymėti nebuvo prie nei vienų vartų.

Antrasis kėlinys permainomis vėlgi nekvepėjo, kadangi abi ekipos akivaizdžiai stengėsi nenukrypti nuo savo žaidybinių planų, o toks minimalus ir trapus rezultatas, panašu, tuo metu visai tenkino abi ekipas. Atakuojama buvo vėl stengiantis perduoti iš aikštės gilumos kamuolį į priekį, taip nerizikuojant jo prarasti prie savų vartų ir laukiant varžovo klaidos. Ir kantrybė atsipirko – veceik įpusėjus antrajam kėliniui krito praktiškai trys vienodi įvarčiai į svečių vartus. Krušos saugų linija, rungtynėms vis labiau krypstant link pabaigos, kiek suaktyvėjo, ėmė rungtyniauti aukščiai ir arčiau „Spartako“ žaidėjų, tad dėl to atsivėrė nemažai ploto šeimininkų atakuojantiems žaidėjams. „Krušos“ centro saugams praradus kamuolį aikštės viduryje, „Spartako“ žaidėjai nieko nelaukdami jį siųsdavo svečių centro gynėjams už nugarų, o puolėjai išbėgdavo vienas prieš vieną arba smūgiuodavo iš toli. Trys praktiškai identiškos atakos pasibaigė tiksliai ir rezultatas tapo 4:0. „Krušos“ vadovas stengėsi dar prieš varžybas akcentuoti gynybą prieš tokį ilgų perdavimų braižą, tačiau panašu, kad praktiškai tą įgyvendinti yra gerokai sunkiai, tad dar reikia laiko, kad nemenkai atsinaujinusi „Krušos“ ekipa gebėtų tinkamai įvykdyti visus žaidybinio plano nurodymus. Po ketvirtojo įvarčio, žinoma, koncentraciją išlaikyti darėsi „Spartakui“ jau kur kas sudėtingiau, tad vos tik pastarieji šiek tiek atsipalaidavo, G. Pavilionis atlieką puikų solo reidą, perduoda kamuolį į baudos aikštelę, o čia jį tvarkingai it iš vadovėlio uždaro M. Skipitis – 4:1.

Rezultatas, sakyčiau, turbūt per didelis atsižvelgiant į tai, kad „Spartakas“ stulbinančiai gerai išnaudojo visas savo progas, o „Kruša“ darė daug nedovanotinų klaidų, tačiau visgi rungtynės iš esmės vyko taip, kaip ir buvo prognozuota – „Spartakas“ kovojo iki galo, turėjo žymiai ilgesnį atsarginių suolą, drausmingai laikėsi savo žaidybinio plano, ir kamuoliais maitino savo greitus krašto žaidėjus, kad jiems ir atnešė pelnytą pergalę.

 

Aktas  1:1  TEC
Balandžio 11 d., 19:10 val., Fabijoniškių VFM stadionas.

Šįkart prašauta ne tik su bendru rezultatu, tačiau ir su poros nugalėtoju. Prognozuotų turtingų įvarčiais rungtynių taip ir nepamatėme, o šio susitikimo favoritu laikytas „Aktas“ savo pranašumo įrodyti nesugebėjo ir, galima sakyti, prarado 2 svarbius taškus. Tuo tarpu „TEC“ toks rezultatas turbūt turėtų visai tenkinti ir tas parsivežtas taškas iš kovos su vienu iš III lygos favoritų nuliūdintų nebent kokią „TAIP“ ekipą. Kita vertus, rezultatą „Aktui“ pavyko išlyginti jau tik rungtynėms persiritus į paskutinį pusvalandį, tad turint omenyje pakankamai neblogą ir patyrusią „TEC“ gynybą bei puikiai žaidimą skaitantį jų vartininką, net ir lygiosios nėra toks jau skaudus praradimas.

Kaip ten bebūtų, nors tepamatėme tik 2 įvarčius, tačiau progų gausa rungtynes stebėjusius žiūrovus tikrai turėjo sužavėti. Rungtynės prasidėjo be jokių didesnių žvalgybų, kadangi abi ekipos ne tik puikiai pažįsta viena kitą iš ankstesnių sezonų, tačiau ruošdamosis naujajam tarpusavyje sužaidė ir draugišką mačą. Aktyvi rungtynių pradžia buvo palankesnė „TEC‘ams“, kurie geras 15 minučių turėjo žaidybinę persvarą. Jos dėka pavyko susikurti kelis pavojingus momentus, tačiau galutinėje atakos stadijoje buvo vis perskubama arba netiksliai atliekamas vadinamasis paskutinis perdavimas. Po šio savotiško „TEC“ šturmo vairą į savo rankas jau perėmė „Aktas“: kamuolio kontrolė priklausė aikštės šeimininkams ir gana greitai buvo susikurtos net 3 šimtaprocentės progos pasižymėti. Du kartus „TEC“ gelbėjo vartininkas, o trečiąjį – po pakelto kampinio „Akto“ žaidėjui smūgiavus galva – vartininko geriausias draugas virpstas.

Antrajame kėlinyje žaidimas vėl iš esmės išsilygino, tačiau čia pat „TEC“ žaidėjas griaunamas visai prie baudos aikštelės, o po puikaus baudos smūgio iš maždaug 17-18 metrų tiksliai smūgiuoja R. Vilėniškis, padėdamas kamuolį ne tik virš sienelės, bet ir visai po skersiniu. Po įvarčio „TEC“ atsitraukė daugiau į gynybą ir kontratakavo, tuo tarpu „Aktas“ mėgino kuo greičiau gelbėti susidariusią situaciją ir akivaizdžiai didesnes pajėgas metė į priekį. Tai visai greitai pasiteisino, ir po to, kai V. Garšvinskas gavo perdavimą kulnu, jis prasimetė kamuolį į baudos aikštelę ir smūgiavo varžovų gynėjui iš po kojų. Vartininkas pavėluotai sureagavo į šį smūgį, tad niekuom padėti ir išgelbėti savo komandos jau nebegalėjo. Išlyginamasis įvartis nesumažino puolamųjų apsukų, o komandos savo žaidimo braižo nekeitė, tačiau pasižymėti taip ir nepavyko. Tiesa, vienos iš kontratakų metu „TEC“ pavyko išvesti savo puolėją vienas prieš vieną, tačiau smūgiuotas kamuolys pataikė į virpstą. Savo ruožtu „Aktas“ taip pat turėjo tikrai dvi geras progas pasižymėti, tačiau vienu atveju iš 14 metrų smūgiuotas kamuolys prašvilpė greta virpsto, o antroji proga buvo iššvaistyta smūgiavus galva po pakelto kampinio tiesiai į vartininką. Be to, dar sykį „Aktas“ ir pelnė įvartį po susigrūdimo baudos aikštelėje, tačiau buvo užfiksuota nuošalė.

Galima sakyti, kad rezultatas daugmaž atspindi rungtynių eigą, ir nors „Aktas“ ir turėjo šiokią tokią žaidybinę persvarą, smarkiai nuskriausti po varžybų neliko nei vieni, nei kiti. Akivaizdu, kad sezono prodžia abiems ekipos kol kas dar sudėtinga, kadangi abiejų žaidimas kiek banguoja ir epizodiškai keičiasi, o prie „TEC“ ekipos prisijungė ir nemažai naujų veidų, tad reikia laiko, kol jų žaidimo mašina galų gale įšils. Nors susikurtų progų realizavimas ir šlubavo prie abiejų ekipų vartų, tačiau jeigu ir toliau abi demontruos tokį užsidegimą ir norą rungtyniauti, tai turėtų pasiekti tikrai neblogų rezultatų.

 

Užupis  1:2  Viltis
Balandžio 12 d., 12:00 val., Bukiškio senasis stadionas.

Iš tiesų su prognoze neprašauta pro šalį ir čia – „Vilčiai“ žaidimas tikrai praktiškai nesiklijavo, aikštėje visas rungtynes vyko gana įtempta kova, į kurią aktyviai įtraukti buvo ir teisėjai. Tiesa, šįkart „Viltis“ savo pranašumą įrodė ir nulėmė galutinį varžybų rezultatą būtent pirmajame kėlinyje, o antrajame viskas klostėsi ne taip, kaip jau tapo įprasta, kai „Vilties“ jaunesni ir geriau fiziškai pasiruošę žaidėjai tiesiog sugebėdavo išlaikyti aukštesnį žaidimo tempą.

Taigi rungtynės prasidėjo nenukrypdamos nuo labiausiai tikėtino kurso – „Viltis“ perėmė kamuolio kontrolę į savo rankas, ir žaidimas persikėlė į „Užupio“ aikštės pusę. Po kelių gana pavojingai besivysčiusių atakų kamuolys buvo perduotas į kairįjį kraštą, iš kurio puolėjas stipriu ir tiksliu perdavimu pasiuntė kamuolį į baudos aikštelę. Ten, kaip ir daugeliu kitų momentų rungtynių eigoje, buvo atliktas visai ne futbolui būdingas veiksmas ir ranka nuimtas kamuolys nuo „Vilties“ puolėjo galvos. Teisėjas visiškai nedvejodamas parodo į 11 metrų žymą, o „Vilčiai“ rungtynių pradžia klostosi visai sėkmingai. Prie kamuolio stoja L. Pečuro, kadaise neįmušęs ne vieno svarbaus baudinio, tačiau komanda ir jis pats akivaizdžiai parodo, kad pasitiki jo jėgomis, tad šis tiksliu ir stipriu smūgiu į kairį vartų kampą nuginkluoja „Užupio“ vartų sargą. Ironiška, tačiau vos po 5 minučių „Viltis“, dar vis tebebūdama pirmojo įvarčio euforijoje, sugeba surengti dar vieną ataką, po kurios vėlgi kamuolys perduodamas į pavojingą poziciją baudos aikštelėje, tiesa, kiek nelabai patogus smūgiui atlikti. Tačiau „Vilties“ krašto puolėjas vis tiek mėgina laimę smūgiuodamas ir ji vis tik nusišypso – kamuolys vėlgi pataiko į aukštai virš galvos iškeltą gynėjo ranką. Nenatūrali rankos padėtis, sustabdytas smūgis, teisėjas vėlgi nedvejodamas ir visiškai teisingai rodo į 11 metrų žymą. Prie kamuolio antrąkart stojęs L. Pečuro šįkart renkasi dešinį apatinį vartų kampą ir palieka vartininką stovėti savo vietoje – 14 minutė ir jau 0:2 „Vilties“ naudai.

Deja, čia iš esmės prasidėjo kitas varžybų etapas, kurį turbūt net ir nelabai liežuvis apsiverstų pavadinti futbolu. Supratę ir tinkamai įvertinę savo greitai susikrautą pranašumą „Vilties“ žaidėjai atsipalaidavo ir jiems darėsi vis sunkiau ne tik organizuoti atakas, tačiau ir gintis nuo varžovų išpuolių. Tiesa, tie išpuoliai daugiau buvo nukreipti ne prieš „Vilties“ vartus, tačiau prieš žaidėjus ir teisėjus, ant kurių buvo rėkiama ir replikuojama praktiškai po kiekvieno epizodo. Ilgi perdavimai iš aikštės gilumos, grumtynės ore, tada grumtynės ant žemės, bėgimas kažkur, kur nukris spirtas kamuolys, tada kirtimas varžovams per kojas ir rėkimai ant teisėjų – toks buvo užupio žaidimo standartas tądien. Aikštėje, kurioje kamuolį varytis teko ne pėda, o daugiausiai keliais, „Viltis“ taip pat buvo priversta derintis prie varžovų pasiūlyto žaidimo stiliaus – ilgais perdavimais puolėjams ir kuo mažesne rizika gynyboje. „Užupiui“ pavyko kelis kartus po „Vilties“ gynėjų nesusikalbėjimų ir standartinių situacijų susikurti kelias pusproges, tačiau arba jas paversti įvarčiais pritrūkdavo meistriškumo, arba savo vietoje atsidurdavo „Vilties“ vartų sargas. Po galybės sušvilptų (ir sušvilptų teisingai) nuošalių pirmojo kėlinio rezultatas taip ir išliko nepakitęs – 0:2.

Antrajame situacija visiškai nepasikeitė, o žaidimo stilius išliko visiškai toks pats abiejose stovyklose. Tik jau „Užupis“ akivaizdžiai didesnes pajėgas mesdavo į priekį, o „Viltis“ turėjo daugiau ploto kontratakų metu. Įsimintina buvo viena kontrataka antrojo kėlinio viduryje, kurios metu iš aikštės gilumos po kelių trumpų perdavimų ir neblogo reido su kamuoliu galiausiai buvo išvestas T. Malinauskas vienas prieš vartininką, tačiau pastarasis klaidoms tądien nebuvo pasiruošęs, tad puikiai išsirinko poziciją per vidurį ir atrėmė bene pavojingiausią „Vilties“ progą antrajame kėlinyje. Pavienių pusprogių vėlgi buvo sukurta prie abiejų komandų vartų, tačiau tik rungtynių pabaigoje „Užupis“ smeigė savo atsakymą – perdavimas iš aikštės vidurio į kairįjį kraštą, kuriame E. Lukaševičius žaidė praktiškai vienas prieš du „Vilties“ gynėjus. Šie taip ir nesusitarė, kuris turėtų pasitikti puolėją, kol šis tvarkingai apsidirbo kamuolį, prasimetė jį į aikštės vidurį ir stipriu smūgiu jį pasiuntė į dešinį kampą. Lyg ir nelabai pavojinga situacija, tačiau puikiai išvystyta iki įvarčio minėto E. Lukaševičiaus dėka, tad rezultatas gana netikėtai švelninamas iki 1:2. Per likusį laiką įtampa kiek ir padidėjo, tačiau realių progų nesukūrė nei vieni, nei kiti, tad pirmuosius 3 taškus į savo sąskaitą įsirašė „Viltis“. Sunki, darbinė ir negraži pergalė, kurioje „Viltis“, galima sakyti, net ir nelabai turėjo progą įrodyti savo pranašumą tokioje aikštėje, tad šiems netgi kažkiek ir pasisekė, kad buvo įmušti 2 greiti įvarčiai. Be galo įdomu, kaip abiems komandoms seksis kituose etapuose, tačiau bent jau kol kas apžvalgininkai gali lūpos kampučiu šypsotis, kadangi viskas klostosi gana taip, kaip ir prognozuota įvadinėje apžvalgoje bei anonse. „Vilties“ profilyje turėtume sulaukti ir vaizdo medžiagos, ir nuotraukų, ir jų pačių apžvalgos.

 

Navigatoriai-AQUA  3:3  Salininkai
Balandžio 13 d., 17:00 val., Fabijoniškių VFM stadionas.

Dar vienos rungtynės, kuriose laimėtojo išaiškinti po 90 minučių taip ir nepavyko. Kita vertus, labai puikiai pavyko nuspėti rungtynių rezultatą – pataikyta tiesiai į dešimtuką su spėjimu 3:3. Rungtynių būta gana atvirų ir dinamiškų, progų susikurta taip prie vienų, tai prie kitų vartų, o iniciatyva momentais prieklausė tai vienai, tai kitai komandai, tad taškų pasidalijimas po lygiai šiuo atveju tinka ne tik socializmui, bet ir šioms varžyboms. Kitaip sakant, nors draugiškų rungtynių ciklas abiems komandoms jau senokai baigėsi, tačiau draugiški rezultatai tęsiasi ir toliau.

Rungtynių eiga gana greitai susiklostė „Navigatorių“ naudai, kai jau 10 minutę po A. Gasperovič perdavimo pabėgo M. Bajoriūnas ir kamuolį pavijęs greičiau už vartininką siunčia jį į „Salininkų“ vartus – 1:0. M. Bajoriūno pasirodymas tuo nesibaigė, kadangi netrukus buvo neblogai įžaistas kamuolys aikštės viduryje, sekė peradvimas į kraštą T. Marcinkevičiui, kuris jau žinojo, ką su juo reikia daryti. Po puikaus pastarojo reido atliekamas perdavimas į baudos aikštelę, kur pirmasis suskumba jį uždaryti ir įsirašyti į savo sąskaitą jau dublį tas pats M. Bajoriūnas – 2:0. „Salininkai“ atrodo pakankamai lėti ir tarsi netinkamai apšilę, o „Navigatoriai“ bent jau kol kas juos lenkia tiek kovingumu, tiek ir organizuodami savo atakas. Po antrojo įvarčio žaidimas kiek sulėtėja ir apsilygina, dėl ko „Salininkams“ pavyksta sukurti kelias pusproges prie „Navigatorių“ vartų tačiau apsieita be rimtesnių grasinimų vartams.

Antrasis kėlinys išdavė apie „Navigatorių“ atsipalaidavimą, kadangi jau žymiai aktyviau ėmė rungtyniauti būtent „Salininkai“. Deja, dar kurį laiką net ir turėdami iniciatyvą svečiai niekaip nesugebėjo tiksliai užbaigti savo atakų. Vis tik ateina ir G. Skrocko eilė – pastarasis išvedamas vienas prieš vartininką po nesėkmingai „Navigatorių“ atliktos dirbtinės nuošalės, o čia jau savo šanso neiššvaisto ir gražiai perkelia kamuolį per vartininką. 2:1 ir įtampa po truputį grįžta. Dar po poros minučių kamuolys pakeliamas į baudos aikštelę, o čia iš dešiniojo krašto vienu lietimu kamuolį oru siunčia tas pats G. Skrockas. 2:2 ir tikrai plojimo atsistojus vertas įvartis. „Salininkai“ čia jau visiškai įgauna psichologinį ir emocinį pranašumą, tad skuba tuo naudotis ir stengiasi žaisti varžovų aikštės pusėje. Tokio vaidmenų pasiskirstymo „Navigatoriai“ neatsisako, kadangi turėdami savo atakos smaigalyje M. Bajoriūną kontratakų metu visuomet išlieka labai pavojingi. Beje, M. Bajoriūnas visai netrukus turėjo ir puikią progą „hattrick‘ui“, tačiau išbėgęs vienas prieš vartininką kamuolį siunčia greta virpsto ir „Navigatoriai“ vėl priversti kantriai laukti savojo šanso. Komandos nors ir kovojo ir stengėsi iš paskutiniųjų, tačiau jėgos akivaizdžiai seko: kamuolys aikštės viduryje jau sunkiai laikėsi, o gynyboje nei vieni, nei kiti jau per daug nesivargino ir siųsdavo kamuolį kuo toliau nuo savųjų vartų. Pačioje rungtynių pabaigoje paskiriamas 11 metrų baudinys į „Navigatorių“ vartus. Labai abejotinas, kadangi ranka sužaidęs „Navigatorių“ žaidėjas jo tikrai nelietė, o teisėjas turbūt išsirinko netinkamą kampą ir iš dalies sureagavo į „Salininkų“ apeliacijas. Na, bet klysta visi. Tik ne G. Skrockas. Tikslus smūgis nuo atžymos ir rezultatas persvertas nuo 2:0 iki 2:3. „Navigatoriams“ belieka eiti va-bank, ir tai atsiperka. Po pakelto kampinio kamuolys galva numetamas nugara ties 7-8 metrais nuo vartų stovėjusiam D. Kirjackiui, o šis puikiai susikoordinuoja ir tiksliu, nors ir nestipriu smūgiu lygina rezultatą – 3:3.

Dramatiška, bet, sakyčiau teisinga ir dėsninga rungtynių pabaiga – abi turėjo savo šansų, abi puolė, abi aktyviai gynėsi, abi norėjo laimėti. Tad labiau vertesnės iš jau ir taip taškų vertų komandų išskirti nelabai ir buvo galima. Galbūt kitą kartą kažkuriai pusei ir nesiseks taip, tačiau šįkart abi įsikrauna po tašką ir gana patenkintos žvelgia į tolimesnius mačus.

 

Ozas 4:2 Prelegentai
Balandžio 13 d., 18:00 val., LFF stadionas.

Rungtynės, kuriose panašaus vaizdo ir tikėjomės. Nuo pat pirmųjų susitikimo minučių jautėsi, kad „Ozas“ šiai dienai yra geriau pasiruošęs, todėl nuo pat pirmųjų minučių „griebė“ jautį už ragų. Jau 18-ąją mačo minutę po puikaus Vyto Galecko perdavimo, veikiausiai, būsimas rezultatyviausias oranžinių žaidėjas Deivydas Venckus oficialiai atidaro „Ozo“ šio sezono įvarčių sąskaitą. Nepanašu, jog nominalūs rungtynių šeimininkai būtų nusiteikę ir toliau juokauti. Komanda tempo nemažina, ilgiau nesiskiria su kamuoliu ir turi gerą šansą rezultatą dvigubinti. Tas pats Deivydas Venckus tą ir padaro. Jau sužaidus vos pusvalandį rezultatas tampa solidus – 2:0 „Ozas“ priekyje.

Va tuomet prasideda ir įdomumai. Už antrą geltoną kortelę iš aikštės šalinamas Andžej Mikolajevič ir pirmaujanti komanda lieka žaisti mažumoje, kas žada ypatingai rimtą intrigą antrajame kėlinyje. Tačiau antrose susitikimo dalyje vaizdas pernelyg ir nesikeičia. Tiesa, labiau įsidrąsina „Prelegentai“, bet įvarčius vis tik „štampuoja“ oranžiniai. 50-ąją akistatos minutę Deivydas po Vyto Galecko jau antrojo rezultatyvaus perdavimo pasiekia hattrick‘ą ir viskas ima panašėti į sutriuškinimą. Bet svečiai nebūtų seniausiai gyvuojanti mėgėjiška futbolo komanda mūsų krašte, jeigu neprabiltų patirtis. Patirtis prabyla jau nuo 53-osios minutės ir pirmaisiais pavojaus varpais skambina Mindaugas Zurza. Antraisiais ir dar rimtesniais varpais paskambina Marijus Jasas ir švelnina rezultatą jau iki 3:2. Likus žaisti dar 20 minučių futbolas tampa dar atviresnis ir čia jau 50/50 kaip pasisuks fortūnos veidrodėlis. „Prelegentai“, pasinaudoję kiekybiniu pranašumu gal kiek daugiau nori lyginti rezultatą, bet kaip sakoma – futbole vien noro neužtenka. Galutinį tašką šiose varžybose deda „pokerį“ įsirašantis Deivydas Venckus ir jau nuo pat pirmųjų turų „šeria“ rimtą paraišką į rezultatyviausio III lygos žaidėjo titulą. Tuo tarpu „Ozas“ labai sėkmingai startuoja ir nukauna praėjusio sezono vice-čempionus 1-ajame ture. Panašu, kad šis kolektyvas šiemet pasiruošęs ne tik pagadinti nervus buvusiems medalininkams, tačiau tyliai ir santūriai patys pagalvoja apie tuos žvingančius metalo gabalėlius, kuriuos sezono pabaigoje Šarūno viešbuty kabina ant kaklo.

„Prelegentai“ panašu, kad tik dabar ima apšilinėti kojas ir veikiausiai jaučia, kad draugiškų mačų nebuvimas gero tikrai neduoda. Nors patirties kolektyve išties netrūksta, bet praktika daugumoje gyvenimo situacijų yra geriausia repeticija ne tik futbolui.

Nors pabaiga susitikimo išties prilygo geram siaubo trileriui, vis tik su prognoze labai neprašauta. Tiksliau visiškai neprašauta. Laimėjo tie, kas ir buvo spėjama, tačiau tokio įvarčių lietaus, ir juolab tokio Deivydo Venckaus šou mes tikrai nesitikėjome.

 

Fakyrai 3:0 Naujieji Verkiai
Balandžio 13 d., 20:00 val., LFF stadionas.

„Fakyrai“ nuo 1-ojo turo demonstruoja, kad praėjusio sezono mini duobelės neturi nieko bendro su visomis kritikų kalbomis, kad neva ekipa ima senti ir nuo šiol turnyrinėje lentelėje „Fakyrai“ į prizininkus nebepateks. Kaip pasakytų amerikiečiai – „bullshit“. Debiutinėse sezono rungtynėse „LFF“ stadione vykęs mačas pasibaigė įtikinama šeimininkų pergale  3:0.

„Fakyrai“ mačą pradėjo aktyviau. Komanda daugiau laiko praleido su kamuoliu, staigiau bei tiksliau skirstė perdavimus, kas leido palaikyti aukštesnį varžybų tempą ir, žinoma, primesti savo žaidimą. Jau 18-ąją mačo minutę puikiu smūgiu į tolimąjį vartų kampą į priekį fakyrinius išvedė Vidmantas Veikalas, tad niekas net nedrįso ginčytis, jog pranašumą šeimininkai įgijo nepelnytai. Po pasiekto įvarčio „Fakyrai“ apsukų nemažino. Komanda visomis išgalėmis rodė, kad pergalės ir trofėjų yra pasiilgusi, todėl periodiškai kas kelias minutes vis pagrasindavo svečių klubo vartams. Buvo ir smūgių iš toli, buvo ir simpatiškų kombinacijų šalia priešininkų baudos aikštelės, bet pirmoje mačo dalyje įvarčių daugiau neišvydome.

Antrajame kėlinyje vaizdas aikštelėje nesikeitė. „Verkiai“ per visas rungtynes teturėjo vos vieną puikią progą įvarčiui, kuomet vienas jų futbolininkų buvo atsidūręs 1x1 su „Fakyrų“ vartininku, tačiau sėkmė tąsyk lydėjo būtent pastarąjį. Antrosios mačo dalies pradžioje šeimininkai sugebėjo rezultatą dar ir padvigubinti. „Naujųjų Verkių“ gynėjas Tomas Baliukevičius sumąstė šiek tiek pademonstruoti driblingo galimybes, o varžovai netruko tuo pasinaudoti. Perėmę kamuolį greitai persimetė į ataką ir Andrius Prunckus pelnė pirmąjį savo įvartį III lygos čempionate bei užtvirtino „Fakyrų“ komandos persvarą. Mačas pamažu ėmė praradinėti savo intrigą. Šeimininkai ir toliau solidžiai dominavo, kai tuo tarpu verkiškiai nerado savų kozirių ir nelabai, ko gero, žinojo kur jų reiktų ieškoti. Negana to, pabaigoje varžybų svečių vartininkas Andžej Jančis kurioziškoje situacijoje įsimetė kamuolį į savus vartus taip nebepalikdamas nė menkiausių vilčių savo ekipai pakovoti dar bent dėl 1 taško. Taigi, solidi ir užtikrinta šeimininkų pergalė 3:0, leidžianti jau po 1-ojo turo lentelėje jaustis komfortiškai ir pagalvoti apie rimtesnius sezono laimėjimus. Tiesa, sekanti stotelė „Fanų“ stadionas ir ambicingoji „Viltis“, kur žada būti neabejotinai karščiau.

Kaip bebūtų keista, apžvalgininkas sezono starte spėjo labai taikliai. Ne išimtis buvo ir šis mačas. Nors iki visiško pataikymo trūko, kad „Verkių“ žaidėjas būtų išnaudojęs tą 1x1 išėjimą, tačiau nugalėtojas atspėtas, namų komandos įvarčių skaičius – taip pat.

 

TAIP – Olimpija
Balandžio 14 d., 20:00 val., LFF stadionas.

Čempionai čempioniškai pradėjo naują 2014 metų čempionatą. Tiesa, neišvydome dar čempioniško žaidimo, bet sutriuškinti „Olimpijai“ užteko ir tokio. Savaitės viduryje sužaidę daug diskusijų sukėlusias „Carlsberg“ taurės rungtynes prieš „Liberalų Sąjūdį“ – „VGTU“, šeimininkai rungtynes pradėjo blankokai. Nors visiška mačo kontrolė ir priklausė „TAIP“ ekipai, bet pirmojo įvarčio teko laukti labai ilgai. Užbėgant įvykiams už akių galima pasakyti, jog veikiausiai geriausiu rungtynių žaidėju reiktų rinkti „Olimpijos“ vartininką Arūną Juškevičių. Pastarasis „ištraukė“ per mačą tiek daug pavojingų „TAIP‘ų“ smūgių, kad tokio pasirodymo galėtų pavydėti ir geriausi pasaulio vartų sargai.

Taigi, pirmasis įvartis krito tik kėlinio pabaigoje, kuomet olimpiečiai nesuskubo kamuolio „išnešti“ iš savo baudos aikštelės, o tai pamatęs patyręs vilkas Gražvydas Mikulėnas padėjo ekipos draugui sviedinį tarsi ant lėkštutės ir boom – 1:0. Žinoma, mažai kas tikėjosi, jog šeimininkų klubas po pirmųjų 45 minučių pirmaus vos minimalia persvara. Ypač po to, kai progų įmušti daugiau buvo pakankamai.

Po pertraukos „TAIP“ labiau suaktyvino judėjimą be kamuolio, todėl suregzti kontratakas olimpiečiams sekėsi dar prasčiau nei pirmoje mačo dalyje. O ir gynyboje atsirasdavo vis daugiau skylių, kuo šeimininkai nedvejodami pasinaudodavo. Vienas smūgis nuo baudos aikštelės pabaigos tiesiai į viršutinį kamputį, kitas į tolimąjį dešinįjį vartų kampą ir panašaus stiliaus bei trajektorijos įvarčiai sukrito vienas po kito. „Olimpija“ galutinai pavargo sužaidus kone valandą, nors ekipa prieš sezoną turėjo specialias fizinio parengimo treniruotes. Ar tik nebus jos pakišusios koją, kai per anksti pradėtas fizinis pasirengimas sezono pradžiai išsekino visus žaidėjus ir dabar antruose kėliniuose bus dar sunkiau? Tą jau tikriausiai pamatysime ateinančiuose turuose. O dabar galima konstatuoti faktą, kad „TAIP‘ai“ šiai dienai yra dviem galvom geresnė komanda nei „Olimpija“ ir net be maksimalaus užsidegimo ar bėgimo, šeimininkai sugebėjo 5:0 sutriuškinti varžovą ir pradėti ilgąją titulo gynybą.

Apžvalgininkas spėjo vėlgi labai neblogai. Tikėtasi 6:0, bet jeigu tas smūgis, atsitrenkęs į virpstą būtų įskriejęs – spėjimas būtų vertas dešimtuko. Tačiau kaip ten bebūtų, visiškas ir išpildytas „TAIP“ dominavimas olimpiečiams neleido pagalvoti ne tik apie taškus, bet ir apie vieną, varganą įvartį.