Rašyti įžanginę ir baigiamąją sezono apžvalgas apžvalgininkui visuomet yra sunkiausia. Norisi kuo įdomiau, įmantriau, sukelti susidomėjimą, bet baisu papilti beletristikos.

Tačiau turbūt nesumeluosiu teigdamas, kad tokio sezono III lygoje dar nebuvo. Kvapą gniaužianti kova iki paskutinio teisėjo švilpuko tiek dėl aukso, tiek dėl bronzos. Ir šioje vietoje geriausiai tinka pacituoti kelis žmones.

„Tikras kosmosas“, – emocijas apibūdino čempionų FK Medžių treneris Paulius Glosas.

„Ar kas galėjo pagalvoti, kad III lyga bus tokia nereali? Kas vyko sezono finiše – tiesiog fantastika, vieni laimėjo, kiti pralošė, bet intriga buvo maksimali“, – tvirtino taurės laimėtojų FKK Spartako kapitonas Igoris Krasinas.

„III lygos finišas padovanojo tokią intrigą, kurios tikrai gali pavydėti bet kuri kita lyga“, – surimavo VRFS prezidentas Paulius Malžinskas.

Kol šio spektaklio kūrėjai ruošiasi uždarymui, galima apžvelgti, kaip sekėsi komandoms šiame nenuspėjamame 2019-ųjų sezone. O apžvelgti tikrai buvo ką.

 

1. FK MEDŽIAI (47 tšk.)

Šiemetiniai čempionai surinko 12 taškų mažiau, nei pernai visus varžovus traiškę Navigatoriai. Tai tik parodo, kokios konkurencingos pirmenybės buvo.

Jų atomazga buvo tokia epinė, kad nugalėtojais tapusiems Medžiams prireikė laiko suvirškinti viską ir susivokti, kas įvyko. Sezono pabaigoje Medžiai vos ne kas savaitę keitėsi lyderių pozicijomis su Elektrėnų Versme. Paskutinėse rungtynėse Medžiai 1:0 palaužė Granitą ir su nedidele viltimi nuvyko stebėti Kaišiadorių Baltų rungtynių Kaune su Versme. O ten – sensacingos lygiosios 1:1 ir P. Gloso pareiškimas: „Tikras kosmosas“.

Pirmoji sezono dalis Medžiams buvo nepalyginamai geresnė. Jos metu jie surinko 25 taškus iš 33 galimų. O rudenį jau prasidėjo sunkumai, atsirado net trys pralaimėjimai, taškų pelnyta 22.

P. Gloso komentaras apie sezoną ir jo kulminaciją: „Puikus ir lygus čempionatas. Antrame rate mes nebuvome tokie geri, kaip pirmame. Medžiai labai anksti pradėjo pasiruošimą 2019 metų sezonui ir jau pirmuose turuose buvo pasiekę gerą sportinę formą, kai kitos komandos dar tik įsivažiavo. Tai padėjo rinkti taškus ir atsiplėšti. Rudens ratas nebuvo toks šaunus, kelios prastos rungtynės, kai kuriose laimėjome, bet tiesiog lindome pro rakto skylutę.“

Tą patvirtina ir komandos gynybos nuopuolis – jei pavasario rate buvo praleisti tik 9 įvarčiai, tai rudens – jau 19.

Kovoje su tiesioginiais konkurentais Elektrėnų Versme pavasarį sužaista 2:2, o spalį Kaune jiems pralaimėta 1:3. Paulius įsitikinęs, kad tame mače jo komanda nebuvo prastesnė – vyravo lygi kova, bet esminės klaidos ginantis ir neišnaudotos progos nulėmė rezultatą.

Medžių lyderiu tradiciškai buvo Justinas Baltrimavičius. Tiesa, jei Justas ankstesniais sezonais rinko po 15-18 įvarčių, tai šiemet III lygoje apsiribojo 7 tiksliais smūgiais, nors jo nauda komandai vis tiek buvo milžiniška. Medžių vadovas sakė, kad lygiavertės pamainos J. Baltrimavičiui trūkumas vos nekainavo pirmosios vietos ir šios spragos užkamšymas taps pagrindiniu žiemos transferų lango prioritetu.

Atrodytų, visuomet maloniau tapti čempionais patiems, nei sulaukti varžovų pagalbos. Tačiau P. Glosas dėl to neišgyvena: „Galėjome laimėti patys, tačiau lygiai taip pat galėjo laimėti Versmė. Ne vien tai Kaišiadorių Baltų nuopelnas – taip jau susidėliojo šis sezonas. Atomazga buvo tokia, kad mažiau taškų išmėčiusi komanda tapo nugalėtoja. Švęsime, nes turime ką. Mūsų banketai visad būna rimti.“

Medžiai taip pat pasižymi stipria bendruomene. Kol kai kurios komandos sunkiai 11 žaidėjų tesurenka, tai pas juos visi norintieji į pagrindinę ir dublerių komandas nesutelpa. Tokį aktyvumą lemia puikus mikroklimatas ir vidinė atmosfera.

Paulius tikino, kad būtent pagal šias vertybes formuoja komandą: „Sudėtį aš buriu ne aplink gerą žaidėją, o aplink gerą kompaniją. Mūsų kolektyvas draugiškas, bendrauja ir už aikštės ribų. O tai stiprina tarpusavio ryšius aikštėje. Tokia yra Medžių vizija. Pasitaiko, kad kolektyve nepritapę žmonės išeina kitur, bet paprastai atėję į Medžius čia pasilieka ilgesniam laikui.“

Ką 2020-ais? „Stengsimės išlaikyti šios komandos branduolį ir būtinai surasti ką nors į pagalbą J. Baltrimavičiui. Turime numatę kandidatų, pažiūrėsime, kaip jie atrodo žiemos turnyre. Pas mus vyks kartų kaita. Kitais metais jau švęsime klubo įkūrimo 10-metį. Vyresnių žaidėjų, pasiekusių ar artėjančių prie savo 40-mečio ribos, į antrą Medžių ar Senjorų komandas nenorėjome išleisti be nieko. Labai džiaugiuosi, kad išleidžiame su aukščiausios prabos medaliais. O dabar prasidės komandos jauninimo procesas. Šiemet buvo matyti, kad ima trūkti greičio ir ištvermės. Todėl naujokų tikrai bus“, – reziumavo P. Glosas.

 

2. ELEKTRĖNŲ VERSMĖ (46 tšk.)

Apmaudų Versmės komandos sezono finišą jau plačiai apdainavome, tad dar kartą išsiplėsti neverta.

Nusivylimas Elektrėnų stovykloje buvo nemenkas. Antra vertus, pozityvo taip pat yra nemažai. Pernai III lygoje debiutavusi ir 7 vietą užėmusi komanda pasistiprino ir šiemet padarė kokybišką šuolį, iškovodama sidabro medalius.

Solidžia paspirtimi komandai tapo Edvinas Mučinis, įmušęs 15 įvarčių. 14 pridėjo Julius Dranginis, 10 – Aivaras Meškinis. Šie ir kiti veiksniai lėmė, kad uždarymo vakare Versmė atsiims antrosios vietos apdovanojimus.

„Apskritai sezoną vertiname teigiamai. Vis tik ne kiekviena komanda per savo antrą sezoną III lygoje sugeba paimti medalius, – teigė Versmės vadovas ir treneris Romas Ščiuka. – Prieš sezoną kėlėme tikslą būti konkurencingiems, siekti pergalių. O sezono metu įsitikinome, kad galime kovoti dėl medalių. Todėl galutinis rezultatas yra geras.“

Pažymėtina, kad Versmė tai pasiekė klajodama ir namų rungtynes žaisdama Kauno NFA bei ne pačios geriausios kokybės Žiežmarių stadionuose. Kitąmet Versmė sugrįš į renovuotą savo stadioną Elektrėnuose, todėl niekur keliauti jau nereikės.

Ką 2020-ais? „Apie kitą sezoną ir jo tikslus dar anksti kalbėti. Mums pirmiausiai reikėjo su komanda uždaryti šį sezoną ir jau tik tada kažką galvoti apie kitus metus. Mūsų tikslas visada kovoti dėl pergalės kiekviename mače. O kokia vieta bus, tai jau kitas reikalas“, – kalbėjo R. Ščiuka.

 

3. FK NAVIGATORIAI (40 tšk.)

Socialiniuose tinkluose Navigatoriai yra čempionai be jokios konkurencijos ir net nepanašu, kad kas nors galėtų juos aplenkti. Tačiau aikštėje reikalai kitokie. Navigatoriai prarado pernai iškovotą titulą ir priversti tenkintis bronzos medaliais.

Tiesa, formuluotė „priversti“ čia gal nelabai tinka. Trečią vietą jie užkabino tik po įspūdingo spurto rudenį ir šešių pergalių serijos. O paskutinis turas buvo toks crazy, kad Navigai išsaugojo trečią poziciją netgi pralaimėję Aktui.

„Paskutiniame ture kortos sukrito taip, kaip galbūt daugiau nesukris niekada gyvenime. Tai gal šioks toks atpildas mums už ganėtinai sunkų sezoną“, – svarstė šios komandos vadovas ir kapitonas Kęstutis Maželis.

Pirmieji ženklai, kad titulo apginti nepavyks, ėmė rodytis dar pavasario rate, kai Navigai dalino taškus į kairę ir į dešinę.

Tokio nesėkmingo ir neefektyvaus pasirodymo priežasčių buvo net kelios.

„Varžovai prieš mus žaidė kitaip, nei pernai. Puolė daug atsargiau ir gynėsi agresyviau. Pasižymėjome gausybe neišnaudotų progų ir teks sureguliuoti savo taikiklius. Pritrūkdavo ir noro aikštėje, nes kartais patingėdavome tam tikrose situacijose galvodami, kad komandos draugas atstovės. O taip nesigaudavo. Ir, žinoma, prastesnis komandos susirinkimas. Šiemet į rungtynes rinkomės sunkiau ir tik sezono pabaiga nuteikė optimistiškai“, – problemas nupasakojo K. Maželis.

Navigai verti pagarbos, kad sugebėjo susitelkti sunkiu metu ir išplėšti medalius bei pateisinti VRFS ekspertų prognozes, jog šiemet neliks ne nieko.

Navigatoriuose žaidė ir rezultatyviausias šio sezono III lygos futbolininkas (24 įvarčiai) Modestas Bajoriūnas. Modestą galima laikyti tikra VRFS ir SFL legenda. Spalio pabaigoje jis pasiekė jau 200-ąjį karjeros įvartį. Ta proga Navigų kūrybinė komanda apie savo snaiperį susuko puikų filmuką.

Ką 2020-ais? „Laukia 7x7 futbolas, žiemą sportuosime ten. Po sezono pailsėjome porą savaičių ir judame toliau. Apie kitą sezoną kalbėti anksti, reikia pasveikinti visus su šiuo, įdomiu ir greitai praskriejusiu. Medžiai ir Versmė nuėjo ilgą kelią, kol pasiekė tai, ką turi dabar. Linkime jiems neprarasti motyvacijos“, – teigė K. Maželis.

 

4. GRANITAS (40 tšk.)

Antrą sezoną iš eilės Granito komanda liko be III lygos medalių ir greta prizininkų pakylos, tačiau progresas akivaizdus. Jei pernai jie surinko 29 taškus, tai šiemet – 40. Pernai didžiausia komandos problema buvo puolimas ir vos 27 įvarčiai. Šiemet įvarčių primušta 62.

Prie to daugiausiai prisidėjo vadinamieji dubleriai Darius Kazubovičius ir Žygimantas Kirsis, pelnę atitinkamai 16 ir 12 įvarčių. Šį sezoną komandai stabiliai padėjęs Sergejus Makrovas įmušė 11 kartų.

Medaliai Naująją Vilnią tikrai galėjo pasiekti, tačiau komanda, kaip tokiais atvejais sakoma, pati kalta.

Galima prisiminti keistą jų išvyką į Širvintas žaisti su Advoco be svarbiausių žaidėjų ir pralaimėjimą 2:3, taip pat paskutinius du mačus namie ir pralaimėjimus vienodais rezultatais 0:1 prieš Versmę ir Medžius. Tad po 20 turo kontroliavę savo likimą kovoje dėl medalių, granitiečiai iki galo jo nesukontroliavo.

„Sezono pabaigoje tikrai nežaidėme prastai ir tikrai nenusipelnėme tų pralaimėjimų, čia jau mums labiau nepasisekė“, – konstatavo Granito žaidžiantysis treneris Jevgenijus Rybakovas.

Rudens rate buvo tik du Granito mačai be įvarčių ir abu – svarbiausiu metu, savo aikštėje.

Ką 2020-ais? „Šiuo metu nėra jokių planų. Prieš kito sezono pradžią matysime sudėtį, žaidėjus. Tuomet ir galėsime dėliotis planus“, – sakė J. Rybakovas. Granitas niekada neplanavo toli į priekį.

 

5. AFK (40 tšk.)

„Gana liūdna, kad sezono nepavyko baigti pergalingai ir užsikabinti medalių. Kaip bebūtų, manau, kad 5 vieta yra dėsningas rezultatas“, – konstatavo AFK vadovas Gediminas Sinkevičius.

Klubo vadovo funkcijas jis perėmė iš Edvardo Čyvo, kuris papildė Marijampolės Sūduvos administraciją ir su ja raško titulus Lietuvoje, o AFK reikalus labiau seka iš šalies.

Bet kokiu atveju, AFK'ai šiemet buvo viena iš labiausiai patobulėjusių komandų. Pernai jie su varganais 23 taškais šiaip taip išsaugojo vietą III lygoje ir sako, kad tai buvo komandos galimybių riba.

O šiemet su 40 taškų ir dvigubai daugiau pasiektų pergalių iki paskutinio švilpuko pretendavo į medalius. Taigi, prieš metus dėl išlikimo kovojęs kolektyvas dabar tapo komanda, kurios ėmė bijoti ir gerbti visi varžovai.

„Dviejų sezonų skaičiai parodo, kad judame teisingu keliu ir E. Čyvo laimei, tapome konkurencingu klubu, ko jis visada norėjo. Žinojome, kad norint pagerinti 2018 metų rezultatus reikia įdėti daug malonaus darbo, kurį pradėjome dar pavasarį. Esame tas retas III lygos klubas, kuris turi labai kokybiškas treniruotes (Aurimo Tamaliūno nuopelnai) ir tai duoda vaisių. Turint mažiau meistriškumo, gali padėti tik darbas ir begalinis noras. O jo šiemet mums netrūko, dėl to tapome vieninga komanda. Žinoma, nereikia pamiršti ir solidžių, futbolo pasaulyje žinomų naujokų pavardžių, kurie padėjo siekti užsibrėžtų tikslų. Buvo visko: ir skambių pergalių, ir beviltiškų pralaimėjimų, ir apmaudžių lygiųjų, tačiau žvelgiant į visą sezoną – esame verti būti ten, kur esame ir penktoji turnyrinės lentelės vieta yra dėsninga“, – išsamų vertinimą pateikė AFK veidaknygė.

Komandos varikliuku aikštėje buvo 19 įvarčių sumušęs ir vietos simbolinėje sezono rinktinėje nusipelnęs Augustas Trinkūnas. Sezono viduryje raktikaulį susilaužius Mindaugui Ragauskui, patikimo komandos vartininko poziciją užėmė Saulius Gecevičius.

„Gaila, kad pastoviai turėdavome nuostolių komandoje dėl traumų ir kortelių, bet tikriausiai tai neišvengiamas dalykas visoms komandos“, – sakė G. Sinkevičius, pasveikinęs visus pirmenybių prizininkus, o prabėgusį sezoną pavadinęs puikiu bei emocingu.

AFK viena iš tų komandų, kuri sezono metu pasikrovė teigiamų emocijų ir optimizmo bei viltingai žvelgia į ateitį.

Ką 2020-ais? „Iš karto po paskutinių rungtynių rūbinėje kalbėjome, kad kitais metais tikslas aiškus- medaliai. Subrendome kaip komanda, pasistiprinome pajėgiais žaidėjais ir žiūrime su pozityvu. Lauksime įdomaus sezono. Taip pat bus įdomu save išbandyti su naujokais iš IV lygos“, – kalbėjo G. Sinkevičius.

 

6. FKK SPARTAKAS (40 tšk.)

Ukmergės komanda uždaro pajėgiausio III lygos šešeto grupę. Kaip jau įprasta, sezonas jiems buvo permainingas.

Nedrąsūs ketinimai sugrįžti ant prizininkų pakylos buvo logiški, tačiau vasarą sunkiai tikėtini, kai po 10 turo komanda turėjo daugiau pralaimėjimų (5) nei pergalių (4). Tačiau Spartakas nebūtų Spartakas, jei nuleistų rankas. Rudenį jie vijosi, vijosi varžovus ir... nepavijo.

Keistos rungtynės Trakuose, kur ukmergiškiai pataupė savo lyderius, pralaimėjimas ir galutinė 6 vieta.

Ne tik tai nuvylė, nuotaiką gadino ir du keisti savaitgaliai rugsėjo viduryje, kuomet net dvi varžovų komandos – Nemenčinė ir Advoco – neatvyko žaisti į Ukmergę. Techninės pergalės ir popieriniai trys taškai nieko Ukmergėje nedžiugino.

„Sezonas geras. Jaučiame, kad padarėme beveik viską, kas priklausė nuo mūsų. Šiek tiek pritrūko stabilumo. O tos dvejos neįvykusios rungtynės buvo didžiausia mūsų nelaimė. Po jų akivaizdžiai suprastėjo žaidimas. Motyvacijos, atrodo, turėjome, bet žaidimas nesiklijavo. Tą broką teko kompensuoti sunkiu juodu darbu ir kovingumu“, – pasakojo FKK Spartako kapitonas ir vadovas Igoris Krasinas.

Trumpą apmaudą dėl neiškovotų medalių pakeitė euforija po pirmą kartą komandos istorijoje iškovotos SFL taurės. Spartakiečiai finale 2:1 įveikė Vilties dublerius ir perėmė šį trofėjų.

„Mūsų senbuviai šios taurės laukė 13 metų, – priminė I. Krasinas. – LFF taurės turnyre irgi patekome tarp 16 stipriausių komandų ir po garbingos kovos pralaimėjome būsimai turnyro finalininkei Gargždų Bangai. Mums tai didelis pasiekimas, neaišku, kada Ukmergės komada tai pakartos. Galbūt mes patys dar spėsime tai padaryti.“

Nereikia būti dideliu žinovu norint suprasti, kad FKK Spartakui solidumo pridėjo į komandą sugrįžęs Tomas Bielickas. Čia jis tikras lyderis ir jaučiasi kaip žuvis vandenyje. Komandą ženkliai sustiprino buvęs Širvintos žaidėjas Žydrūnas Germanas – tokio tipo saugo FKK Spartakui seniai reikėjo.

Ukmergės ekipoje savo vietą atrado ir jaunieji Augustas Kuzma bei Emilis Putinauskas, po truputį sėkmingai pavaduojantys senbuvius.

Po sezono FKK Spartako kapitonas dėkojo savo ir žaidėjų šeimoms už supratingumą, o taip pat komandos sirgaliams: „Jie palaikė viso sezono metu, kartu džiaugėsi pergalėmis ir neleido liūdėti pralaimėjus. Žinoma, esame dėkingi ir Ukmergės miesto savivaldybei už gyvybiškai svarbią paramą. Mes turime tik vieną pusiau legionierių, išlaikome identitetą remdamiesi vietiniais žaidėjais.“

Ką 2020-ais? „Žiemos lango metu svarbiausia bus komandoje išlaikyti T. Bielicką ir Ž. Germaną. Likęs branduolys, tikiu, pasiliks. Tokiu atveju kitais metais būsime konkurencingi“, – dėstė I. Krasinas.

 

7. VJFK TRAKAI (27 tšk.)

Praėjusio sezono SFL A diviziono vicečempionai į III lygą atėjo su atsargiu optimizmu ir nerimu. Svarstyta, kaip aukštesniame lygyje pavyks adaptuotis komandai, kurios pagrindą sudaro vyrų futbole dar tik apsiprantantis jaunimas.

Pradžia VJFK Trakams buvo sunki. Vien pirmame sezono rate patirti keturi pralaimėjimai identišku rezultatu 1:2. Trijuose iš jų varžovai pergalingus įvarčius mušdavo paskutinėmis minutėmis.

Todėl nieko keisto, kad Trakų ekipos vedlys, treneris Vidmantas Zagurskas nuolat kalbėdavo apie kovingą ir pergalių išalkusią komandą, tačiau labai stokojančią patirties.

Rudens rate trakiškiai blykstelėjo gražia pergale 4:3 prieš Elektrėnų Versmės komandą. Tai žaidėjams suteikė papildomos motyvacijos ir pasitikėjimo savimi.

Aiškiu komandos lyderiu buvo 18 įvarčių pelnęs Tomas Pučinskas. Jis svariai prisidėjo prie to, kad naujokai sugebėjo išsaugoti vietą III lygoje ir ne tik išsaugoti, bet ir finišuoti garbingoje 7 vietoje.

„Mūsų trūkumai viso sezono metu buvo aiškūs ir suprantami. Po sezono galime pasidžiaugti, kad esamomis pajėgomis pavyko išsilaikyti tokioje stiprioje lygoje, kur daug gerų komandų“, – konstatavo V. Zagurskas.

Ką 2020-ais? „Artimiausi planai paprasti. Žiemą turime kuo daugiau pajudėti, dalyvauti varžybose, kad pavasarį jaustumės ir būtume pasiruošę nuo sezono pradžios ir galėtume iš karto sudaryti konkurenciją kitoms komandoms“, – teigė V. Zagurskas.

 

8. FGBK AKTAS (26 tšk.)

Akto Geniai šį sezoną žaidė su likimu. 3 taškai pavasario rate ir 23 taškai rudens rate – sezonas neįkvepiantis, bet jis nebus pamirštas ilgai.

Po tokio skausmingo pavasario rato daugelis ekspertų ir žinovų laidojo Akto šansus išlikti III lygoje ir mintyse delegavo juos į SFL A divizioną. Bet patys Geniai nenorėjo pasiduoti, taip pat nenorėjo užsiimti Vilniaus apylinkių geografiniais tyrinėjimais 2020 metų sezone.

Be to, ir rezultatai bylojo, kad komanda nėra beviltiška: pirmame rate iš 10 pralaimėjimų net 6 buvo patirti vieno įvarčio skirtumu. Trūko tik sėkmės ir geresnio susirinkimo.

Atėjo rudens ratas ir Aktas užsikūrė. Solidi pergalė 5:2 prieš Ozą parodė, kad komanda atgimsta, po to krito Nemenčinė su Advoco ir Geniai pradėjo spurtą. Vieta lygoje buvo išsaugota po sunkios pergalės paskutiniame ture 2:1 prieš Navigatorius.

Akto treneris Nerijus Jakučionis prisiminė kritinį metą šiame sezone ir lūžio tašką: „Pirmame rate buvo labai prastas susirinkimas. Tie žaidėjai, kurie turėtų vesti komandą, III lygoje praleido labai daug rungtynių. Didele paspirtimi tapo mūsų veteranai, gelbėdavę, kad bent sudėtį rungtynėms surinktume. Trūko ir sėkmės. Pralaimėti tiek daug rungtynių vieno įvarčio skirtumu yra apmaudu. Bet jei pabaigi rungtynes pralaimėjęs, vadinasi, kažko nepadarei, kažkur neatidirbai gynyboje, kažkur neatsakingai pasielgei perduodamas kamuolį ir panašiai.

Tie 3 surinkti taškai pirmame rate buvo spyris į užpakalį mums visiems. Taip, pasaulis nesugriūtų o gyvenimas tęstųsi ir iškritus žemiau. Tačiau jautėme, kad pagal komandos potencialą galime pasiekti daugiau. Tiesiog reikia nuolat susirinkti visiems stipriausiems ir žaisti. Nebuvo taip, kad antrame rate rinkomės idealiai. Buvo nesusirinkimų, buvo skaudžių pralaimėjimų dideliais skirtumais. Bet jų buvo vienetai. Kitose rungtynėse rinkome pergales, turėjome lygiųjų – pelnėme 23 taškus antrame rate. Apturėk tokius du ratus ir su 46 taškais būtum sidabrinis prizininkas! O gal priešingai, einant aukščiau turnyrinėje lentelėje, būtume nesužaidę tokio gero antro rato. Nežinai kas būtų, jeigu būtų.“

Kad Aktą gelbėjo veteranai ir senbuviai, puikiausiai iliustruoja faktas, jog 12 įvarčių pelnė Andežjus Romeiko. Kas nors pamena jo debiutą šioje komandoje?

Ką 2020-ais? „Po smagaus paskutinio sezono akordo ramiai atsikvėpsime, padarysime uždarymą. Tada žiemosime 7x7 varžybose ir jau žiūrėsime, ką atneš kiti metai. Pagyvensim, pamatysim“, – būrimais neužsiėmė N. Jakučionis.

 

9. ADVOCO-A KOMANDA (26 tšk.)

Vietą III lygoje Advoco išsaugojo keistoku būdu – nežaisdami ir gaudami techninę pergalę neįvykusiame mače prieš Nemenčinę.

Techniniai trys taškai lėmė, kad advokatai išliko III lygos ešelone.

„Sezoną vertiname teigiamai – penketu dešimtbalėje sistemoje. Minimalus tikslas įvykdytas, išlikome lygoje, nors iki paskutinės minutės balansavome ties iškritimo riba. Gavome gerą krikštą“, – sakė Advoco atstovas Artūras Krasnoložskis.

Du pirmenybių ratai Advoco komandai skyrėsi kaip diena ir naktis. Sezoną jie pradėjo pakiliai, be įtampos, iškovojo tris pergales iš eilės. Jie ilgai laikėsi tarp vidutiniokų, bet reikalus pagadino šešių pralaimėjimų serija po vasaros pertraukos.

Į rungtynes rudenį Advoco rinkosi sunkiai, vos sukviesdavo reikiamą kiekį žmonių, o rugsėjį net nesugebėjo išvykti į Ukmergę.

„Antrame rate šeši mums labai svarbūs žaidėjai buvo traumuoti, taip pat turėjome problemų su vartininku. Dažnai jis negalėdavo atvykti į rungtynes. Rudenį tik dvejose rungtynėse turėjome daugiau nei 3 keitimus. Tai iškalbingi skaičiai“, – vardino A. Krasnoložskis.

Be to, net namų rungtynės Širvintose komandai prilygdavo išvykos mačams.

„Įsitikinome, kad žaisti namų mačus 50 km nuo Vilniaus yra tragedija“, – neslėpė Artūras.

Visi šie niuansai lėmė, kad advokatai neturėjo galimybių pasivaržyti su pripažintais lygos lyderiais bei senbuviais. Bet išlikti lygoje pavyko, tad pozityviomis nuotaikomis pradedamas pasirodymas 7x7 pirmenybėse.

Ką 2020-ais? „Bandysime pakeisti Advoco-A komandos veidą. Bus atsisveikinta su žaidėjais, kurie tik užėmė statistų vietą. Mėginsime pritraukti daugiau jaunimo, surasti dar vieną vartininką ir taip išspręsti susirinkimo problemą“, – pasakojo A. Krasnoložskis.

 

10. OZAS (25 tšk.)

Dasigyvenome. 2017 metais Ozas iškėlė čempionų taurę. Pernai džiaugėsi bronzos medaliais. O šiemet aplenkė tik Baltus ir Nemenčinę. Todėl kitą sezoną greičiausiai pasitikrins jėgas SFL A divizione.

Vis tik Ozo lyderis Gediminas Skrockas (22 įvarčiai) mano, kad viltis išlikti III lygoje yra: „Galbūt kas nors iš A diviziono atsisakys kilti, galbūt kažkas subyrės, kaip kartais nutinka.“

Juokaujama, kad dar galima paprašyti ir LFF malonės.

G. Skrockas nekreipė dėmesio į nepalankius kitų rungtynių rezultatus sezono finiše: „Patys neišsprendėme savo likimo ir patys esame kalti. Prieš Trakus pirmavome 3:1 – sužaidėme 3:3. Prieš Advoco pirmavome 3:1 – pralaimėjome 3:4. Bet ne pavienėse rungtynėse esmė. Nesirinko sudėtis, kaip turėjo, ir aiškiai trūko susižaidimo.“

Ką iš tiesų gali Ozas, pamatėme spalio mėnesį, kai chebra pradėjo rinktis ir per paskutinius 4 turus pelnė 10 taškų. Bet to vėlyvo spurto buvo per maža.

„Dabar važiuosime į Tibetą, nusiskusime galvas ir medituosime. Nieko geriau nesugalvojame, – sakė Ozo vadovas Domantas Savičius. – O iš tikrųjų, tai pasaulis nesugriuvo. Vilčių likti III lygoje dar yra. Pati komanda po šio sezono tapo dar stipresnė ir vieningesnė.“

Akivaizdu, kad Ozo ateities planai ir pasiruošimas kitam sezonui priklausys nuo to, kaip ankstyvo pavasario metu formuosis VRFS lygų ir divizionų sudėtys.

Ką 2020-ais? „Turiu minčių kai ką nuveikti ir galiu patikinti, kad Ozas gyvuos ir dar bent 3-5 metus džiugins visus“, – intrigavo D. Savičius.

​

 

11. KAIŠIADORIŲ BALTAI (15 tšk.)

Gera sezono pradžia ne visuomet garantuoja ir gerą pabaigą. Baltams rudens rate nesisekė juodai, jie taip ir liko su pavasarį iškovotomis 4 pergalėmis.

Tačiau III lygą Kaišiadorių futbolininkai paliko skambiai. Ir taip galingai trenkdami durimis, kad net langai išbyrėjo. Jų lygiosios su Versme pastarajai komandai kainavo aukso medalius.

„Tiesiog supykome dėl visuotinių nepalankių mums prognozių. Žadėjo, kad tas rungtynes pralaimėsime 1:6, 0:7 ar 0:9. Tai užgavo ir motyvavo“, – tąkart pareiškė komandos treneris Romas Jankauskas.

O problemos jo ekipoje buvo žemiškos – daugybė traumų lėmė nesusirinkimą, o nesusirinkimas lėmė dešimties pralaimėjimų seriją.

Tad jau rugsėjo pradžioje kaišiadoriškiai po truputį ėmė ruošis sugrįžimui į SFL A divizioną.

„Manau, kad dabartinei mūsų komandai A divizione žaisti optimalu. Todėl tragedijos tikrai nedarome“, – teigė treneris.

Baltų komandoje futbolininkai skirstomi į tris grandis: jauniausių, 16-17 metų vaikinų; vidurinę, kuriai apie 25 metus; ir vyriausiąją, į ketvirtą dešimtį seniai įkopusius veteranus ir senbuvius.

Deja, jauniausioji grandis šiemet „nesudirbo“ ir trenerio nepradžiugino.

„Gaila, bet jaunimui stipriai trūksta motyvacijos. Iš jų tikėjausi žymiai daugiau. Maniau, kad atsiras stimulas tobulėti, augti, bent jau įsitvirtinti pagrindinėje komandoje, bet pasirodo, nelabai jiems to reikia. Toks požiūris man tapo dideliu smūgiu ir žlugdė emociškai. Futbole esu daug metų, vieniems jaunuoliams sekdavosi, kitiems nesisekdavo, bet jie bent pasižymėdavo dideliu noru. O ši karta neturėjo netgi noro kažką įrodyti“, – atviravo R. Jankauskas.

Ką 2020-ais? Sugrįžimas į SFL A divizioną ir ten kova dėl prizinių vietų.

 

12. SK NEMENČINĖ-HEGVITA (6 tšk.)

Pacituosiu vieno III lygos senbuvio mintis apie Nemenčinės komandą: „Turi įdomių ir individualiai stiprių žaidėjų, tačiau kaip komanda, visumoje netraukia iki III lygos pajėgumo.“

Įdomu, kad birželio pradžioje po pralaimėjimo 1:3 Versmei, Nemenčinės atstovai neatsargiai leptelėjo: „Tai ne ta komanda, prieš kurią turėtume pralaimėti.“

Faktas, kad tai buvo nepamatuotas vertinimas. Skaičiai niekada nemeluoja ir jie kalba apie vos dvi Nemenčinės pergales (abi – prieš Baltus) ir 20 pralaimėjimų. 2 iš jų – techniniais rezultatais 0:3 neatvykus į rungtynes.

Nemenčinės komandos atstovas Gediminas Janavičius pasakojo, kad panašius rezultatus buvo galima numanyti: „Kai pernai A divizione užėmėme 3 vietą, svarstėme, kaip pasielgti. Vis tik nuostatai apibrėžia, kad trys komandos kyla aukštyn. Pasitarę, nusprendėme bandyti. Bet III lyga yra III lyga ir nors pasistiprinome vilniečiais, tai nepadėjo.“

Nosies, sako, nenukabina. O paklaustas, ar nesigaili tokio sprendimo, teigė: „Svyravimų ir dvejonių buvo, bet mes atėjome pagal nuostatus. Ar nesigailime? Nežinau... Problemų tikrai daug. Labiausiai trūko užtikrinto žaidimo gynybos linijoje ir patikimo vartininko. Tai puikiai matyti rezultatuose. Kiekvieną savaitgalį klubo vadovybė sprendė rebusą, ar pavyks surinkti komandą. Turbūt taip ir nesužaidėme optimalia sudėtimi. Kai situacija tokia, tai kažko tikėtis sunku.“

Kalbėdamas apie Nemenčinės futbolo reikalus kitais metais, G. Janavičius patikino, kad dublerių komanda toliau ugdys vietos žaidėjus ir tęs pasirodymą SFL C divizione. Dėl pagrindinės klubo komandos yra tam tikrų niuansų. Gediminas atskleidė, kad svarstoma jungtis su kita SFL komanda ir bendromis pajėgomis kovoti A divizione. Viena aišku, kad III lygoje Nemenčinės jau nepamatysime.

 

O pabaigai – gražiausių šio sezono įvarčių Topas: