VRFS III lygoje pamažu lieka vis mažiau komandų, kurios nebūtų sužaidusios 24 susitikimų. O kai tokių lieka vis mažiau – natūralu, jog turnyrinėje lentelėje darosi aiškiau. Tačiau tik ne pas mus. Dėl sidabro bei bronzos užvirė tokia kova, kad prasideda net užklasinės kalbos, kas ir po kiek parduoda pergales. Kažkuri ekipa „Viltis“, „Fakyrai“ ar „Prelegentai“ šiemet liks be medalių, o turint omeny, kad visos jos šiai dienai yra vos per žingsnį nuo jų – bus kažkam labai liūdna. Ta pati situacija ir dėl išlikimo. Čia taip pat trys ekipos galinėjasi, kuri vis tik pačioje sezono pabaigoje gaus šansą dėl išlikimo pakovoti su IV lygos komanda. Žinoma, tiek „Salininkai“, tiek „Ozas“ bei „Kruša“ nenori to šanso. Žymiai mieliau būtų finišuoti 10-oje vietoje ir pamiršti visus tuos peržaidimus. Tačiau jau dabar yra aišku, kad toji peržaidžiančioji bus būtent iš mano paminėtų. Taip pat yra aišku, kad „Naujieji Verkiai“, „Navigatoriai“ bei „Užupis“ pakuojasi lagaminus ir 2015 metų sezonui kraustosi į IV lygą.

 

Fakyrai  8:1  Kruša-Basica
Spalio 23 d., 20:00 val., Fabijoniškių VFM stadionas

Pirmasis turo mačas buvo žaistas jau ketvirtadienį. „Fakyrai“, žinodami, kad atidėtos varžybos su „TAIP“ bus žaidžiamos jau pirmadienį – teko atsikelti mažumėlei anksčiau 24-ojo turo rungtynes. Atkėlimas matosi, jog išėjo į didelę naudą ir iš „Krušos“ gavosi nemenkai pasityčioti bei sutrypti pastarąją net 8:1. Jeigu daugelis matyt tikėjosi čia atkaklios kovos (nes paprastai tarp šių klubų tokia būna), tai ketvirtadienio vakarą liko stipriai nusivylę.

Šiame mače intrigos praktiškai nelabai ir buvo. Jau pirmosiomis minutėmis „Fakyrai“ ėmė „štampuoti“ įvarčius ir niekas jų sustabdyti net nesiryžo. Po du Eduardo Tučinskio ir Marijaus Kursevičiaus įvarčius ir, taip sakant, prašau, jau 4:0, o varžybų tesužaista vos 15 minučių. Kas įdomiausia ir labiausiai verta paminėti, kad rezultatyvius perdavimus šių keturių įvarčių metu dalino tie patys du žaidėjai. Kitaip sakant vienas kitam perdavinėjo ir mušė drauge įvarčius. Puikus duetas. Iškart pakvipo kažkuo panašiu į „Prelegentai“ – „Viltis“ mačą ar gal net kažkuo daugiau. Praktiškai per pirmas 15 minučių buvo nulemta visa tolimesnės susitikimo baigtis ir žaisti jau nebelabai buvo dėl ko. Jeigu būtų pasiūlyta komandoms baigti mačą, manau, abi tą padaryti sutiktų. Tačiau kėliniui perkopus į antrąją pusė, kažkokiu mistiniu būdu „Kruša“ sugebėjo rezultatą sušvelninti, į ką paskutinę kėlinio minutę šeimininkai atsakė dar vienu įvarčių. Taigi, 5:1 ir įdomumo antrajame kėlinyje tiek pat, kiek klausime „kokiu gi rezultatu laimės „Fakyrai“?

Antroji mačo dalis tapo jau tik formalumas ir „Fakyrai“ jose metu sugebėjo pasižymėti dar tris kartus. Na, o jeigu oficialiau – tai du, nes vieną sykį, paskutinįjį varžybų įvartį pelnė „Kruša“ jau į savus vartus. Taip sakant prie pilno komplekto. „Kruša“ jau visiškai nieko prieš nebepastatė, o juolab ir žaisti noras su gan nukraujavusia sudėtimi buvo senokai dingęs, todėl komanda greičiau laukė susitkimo pabaigos. Po šio gėdingo pralaimėjimo zebrai krenta žemyn ir šiuo metu yra įsitaisę toje vietoje, kurią po sezono užėmusi komanda žaidžia pereinamąsias rungtynes su ketvirta IV lygos ekipa. Todėl derėtų per likusius turus pasitempti, priešingu atveju laukia niekam nereikalingas nervų karas lapkričio viduryje.

 

TAIP  3:0  Prelegentai
Spalio 24 d., 19:00 val., LFF stadionas

Ketvirtadienį sužaidė “Fakyrai”, tai pasitaupant jėgas, anksčiau savo mačą sužaidė ir “TAIP” kolektyvas. Tiesa, jiems jau pergalė nei lygiosios būtinos nebebuvo, todėl ši akistata buvo daugiau tarsi treniruotė ar pasižaidimas prieš trečiadienio “Carlsberg” taurės pusfinalį. Žinoma, šeimininkai į šias varžybas nepažiūrėjo pro pirštus ir atsivežė į stadioną išties pajėgią ir praktiškai visą pagrindinę sudėtį. Kažkodėl to paties jie nenorėjo padaryti atidėtose rungtynėse su „Fakyrais“ ir ten taip pat prieš dėl medalių kovojančius „Fakyrus“ leido žaisti vos tris pagrindinės sudėties žaidėjus. Užklasinis susitarimas? Turbūt taip, bet juk pačių „TAIP‘ų“ reikalas kokią sudėtį jie vežasi ir kam duoda žaisti daugiau, o kam mažiau. Žinoma, kai pirmą pralaimėjimą sezone patiri būtent tokiomis aplinkybėmis – nori, nenori visokiausių diskusijų neišvengsi. O ir „Prelegentai“ matyt yra mažesni „TAIP“ draugai, nei „Fakyrai“. Bet visa tai jau nusėda į istorinius archyvus ir greitu metu niekas to net nebeprisimins.

Pačiose rungtynės netruko išties aukšto lygio futbolo. Kaip žinia, abi šios ekipos šiemet pateko į LFF taurės aštuntfinalį, kuriame vieni krito nuo A lygos klubo, kiti sugebėjo palaužti tos pačios lygos klubą ir patekti į ketvirtfinalį. Todėl susitikimas jau nuo pat pirmųjų minučių žadėjo gražaus reginio. 38-ąją varžybų minutę rezultatą „atidarė“ tikslus Michail Mlynskij smūgis, išvedęs šeimininkus į priekį. Antrajame kėlinyje svečių futbolininkai dar mėgino užpulti nepasirengusius priešininkus, bet visos viltis žlugdavo ekipos vartų sargo Tomo Dudėno rankose arba kamuoliui nepriskriejus vartų. Tos viltys ėmė ir dar labiau prigeso 59-ąją minutę, kuomet Jevgenij Učajev puikiu smūgiu padvigubino šeimininkų persvarą ir praktiškai nulėmė susitikimo baigtį – 2:0. „Prelegentų“ kontratakose nenutrūko. Vietomis pastarieji net ilgiau užsibūdavo su kamuoliu, tačiau dingęs pasitikėjimas savimi tądien taip ir nesugrįžo. Tuo tarpu „TAIP“ kolektyvas sugėbėjo suorganizuoti varžovui ir trečią įvartį. Andrzej Wilkicki „įsūdė“ jau 9-ąjį įvartį lygoje ir padėjo tašką šiose rungtynėse. „TAIP“ kaip bebūtų jau gan seniai savo trofėjų lentynoje yra paruošę vietą III lygos dar vienam čempionų titului, o „Prelegentams“ teks dar iškovoti ne vieną pergalę, norint sezoną baigti su bent jau kokios spalvos medaliu ant kaklo.

 

Ozas  2:0  Salininkai
Spalio 25 d., 12:00 val., Panerio stadionas

„Ozas“ vis tik sugebėjo įrodyti savo pranašumą prieš prasčiausius sezone laikus išgyvenančius „Salininkus“ ir žengė nemažą žingsnį išlikimo link. Beje, šeimininkai, įskaitant taurę, laimėjo jau trečią mačą iš eilės, ko jiems dar šiemet nėra pavykę padaryti. Prieš tai nebuvo net dviejų pergalių iš eilės. O tai reikštų, kad „Vilčiai“ taurėje laukia krachas, arba tai, jog oranžiniai jau savo pasiekė ir iki keturių pergalių iš eilės nebenuvažiuos. Tačiau tai jau ateities perspektyvos ir aktualijos. O dabar galima trumpai apžvelgti, kaip „Ozas“ išnaudojo geresnį taktinį pasiruošimą mačui prieš salininkiečius ir atėmė iš jų visus itin svarbius 3 taškus.

Nors rungtynės vyko gan ankstyvu laiku, naktinis šaltukas dar buvo matomas ant Panerio stadiono žolės. Tas tikrai netpridėjo nė vienai iš ekipų lengvumo tiek bėgant, tiek valdant kamuolį ant žemės. Tačiau buvo privalu prisitaikyti prie esamų sąlygų, nes kas tai padarys geriau – veikiausiai ir triumfuos. O apsiprato geriau ne kas kitas, kaip šeimininkai. Šie ilgai nesiterliodami jau 15-ąją mačo minutę vienu iš eilinių ilgų perdavimų metu išveda puikiai iš aikštės gilumos įbėgusį Gediminą Jucevičių, kuris nieko nelaukdamas kala pirmąją vinį į svečių vartus, 1:0.

Antrajame kėlinyje „Ozas“ iniciatyvos matuoklio dėka ją sumažino ir stengėsi laikyti esamą rezultatą. Logiška tikriausiai, kad pasiliekama kontratakų taktika bei slaptas noras įmušti antrą ir visiškai pribaigti dar kažkokių vilčių puosialėjantį varžovą. „Salininkai“ į ataką meta vis didesnes pajėgas. Nori nenori privalai eiti „va-bank“. Sukuriama ne viena progelė, tačiau oranžinių vartai kol kas saugūs ir į juos kamuoliui tądien patekti taip ir nepavyksta. Tuo tarpu „Ozas“ kelis sykius labai pavojingai užpuola, kur iki antrojo mačo įvarčio pritrūksta labai jau nedaug. Tiesa, antrąjį įvartį oranžiniams pelnyti pavyksta. Po teisybei kalbant, tai tą įvartį įsimuša „Salininkai“ patys į savus vartus. Jurgis Jonaitis nepataiko tinkamai į sviedinį, kuris „nusipjauna“ nuo kojos ir atsiduria svečių ekipos vartų tinkle. Likus žaisti vos daugiau nei 10 minučių, rezultatas tampa 2:0 ir net patys salininkiečiai nebetiki, jog dar galima kažką padaryti. Taigi, komanda pralaimi jau penktą mačą per paskutinius septynis susitikimus ir atsiduria gan pavojingoje zonojoe, kur gali tekti sezono pabaigoje sužaisti ir pereinamąsias varžybas su IV lygos ekipa. Žinoma, „Salininkai“ dar turi laiko situacijai pakeisti. O atrodo visai neseniai pastarieji kovojo ir dėl medalių... 

 

Užupis  1:4  TEC
Spalio 26 d., 14:00 val., VPU stadionas

Savo vieną iš paskutiniųjų mačų III lygoje sužaidė ir „Užupis“. Jau gan senokai yra aišku, kad užupiečiai su lyga bus priversti atsisveikinti lygiai po dar dviejų rungtynių. Todėl būtų jau matyt absurdiška nesužaisti tų mačų ir nepabaigti viso šio reikalo gražia nata. Juolab pamename, kad lygiai prieš savaitę „Užupis“ nesusirinko ir žaidė mažumoje. Dabar gi prieš „TEC“ pavyksta į stadioną atsivežti bent 11 žaidėjų, todėl bent jau galima buvo tikėtis šiokios tokios kovos. O ta kova labai greitai gedo. Liūtai, panašu, jog nebuvo linkę juokauti ir varžybas pradėjo griausmingiausiai per visą 2014 metų sezoną. 3-ąją ir 5-ąją varžybų minutėmis Alvinas Dūdėnas ir Marius Aukštuolis tiksliais smūgiai lyg ir pasakė, kad šiandien „TEC“ vyrukai susirinko pasismaginti ir jie tą tikrai padarys. Kol smagesys tik įsivažiavo,  netrukus už gruboką pražangą iš aikštės buvo išvarytas Ričard Jankovskij. Svečiai liko mažumoje ir tai galbūt bent trumpam atgaivino intrigą. Netrukus tuo pasinaudojo šeimininkų futbolininkas Markas Plineris, kuris sušvelnino rezultatą ir nemenkai pridėjo įdomumo į šį susitikimą.

Jeigu veiksmas kėlinio pabaigoje mažumėlę priblėso, tai antroje dalyje jis vėl užvirė. Mačo arbitras ėmė negailėti kortelių ir už kiek rimtesnes emocijas, traukdavo geltonos ar raudonos spalvos kortą. Aikštelėje išties jautės įtampa, bet kol „TEC“ pirmavo, tol jiems nebuvo reikalo aklinai jungtis į ataką. Ypač turint vienu žaidėju mažiau. Tačiau ir be aklino puolimo Raimondas Vilėniškis sugeba atstatyti dviejų įvarčių pranašumą liūtams. Po Roko Kuklio perdavimo Raimondas pelnė jau septintąjį įvartį čempionate, 1:3. Rungtynės artėja link pabaigos, o šeimininkai vis nesugeba pralaužti „TEC“ gynybos, nors ir priešininkai turi aikštelėje 10 žaidėjų. 85-ąją minutę dingsta visi klausimai, kas jų dar turėjo liečiant intrigą. Donatas Gražulis už pražangą savoje baudos aikštelėje gauna antrą geltoną kortelę, bilietą į rūbinę anksčiau laiko bei suteikia varžovams progą įmušti ketvirtą kartą nuo 11 metrų žymos. Deja, bet to Laurynas Juknys padaryti nesugeba. Baudinys nerealizuotas. Kaip ten bebūtų „TEC‘ai“ vis tiek buvo nutarę, kad ketvirto įvarčio reikalauja tiek gerbėjai, tiek klubo valdžia. Tad kur buvęs, kur nebuvęs Marius Aukštuolis įsirašo dublį ir jau per pridėta teisėjo laiko kala ketvirtąjį svečių ekipos įvartį. 1:4 ir dar sykį užupiečiai patiria pralaimėjimą. Jau net gėdingą bei jubiliejinį dvidešimtą kartą.

 

Olimpija  0:0  FKK Spartakas
Spalio 26 d., 14:00 val., Dilgynės stadionas
 

„Olimpijai“ po šių lygiųjų lieka tik jau nelabai realūs ir per daug teoriniai šansai kovoti dėl medalių, tad galime tikėtis, jog likusiuose mačuose komandai kiek stigs didesnės motyvacijos ir noro kapotis, ypač kai prieš akis dar laukia ilgas ir gana aktyvus žiemos sezonas. Tiesa, verta paminėti, kad dabar „olimpiečiai“ jau yra nepralaimėję net 8 mačų iš eilės, kas būtų vienas geriausių antrojo rato rezultatų. „Spartaką“ irgi galima pagirti – komanda į visų apšnekėtą ir išsityčiotą stadioną iš pradžių lyg ir nenoriai vyko, tačiau gana greitai apsiprato su tuo, kaip tokiam karjere reikia žaisti. O ir patys „Olimpijos“ žaidėjai kažkaip iš pradžių pasirodė labai jau nedrąsūs ir akivaizdžiai bijojo pirmieji suklysti, tad iniciatyvą pirmajame kėlinyje atidavė svečiams.

„Spartakas“ atakavo daug, atakavo aktyviai ir mušė smarkiai. Ir gausiai. Tik vis gelbėdavo „Olimpijos“ vartininkas, puikiai užsiimdamas savo poziciją ir tvarkingai gaudydamas ar atmušdamas visas grėsmes. Svečių geras vartininko žaidimas negąsdino ir jie stengėsi atakuoti be atvangos, bent jau kol pirmasis įvartis įkris. O jo vis nebuvo, tad „Spartako“ entuziazmas su kiekvienu netiksliu smūgiu, gynėjo išnešimu ar virpsto sudrebinimu blėso. Laikui bėgant po truputį atsigavo ir „Olimpija“ – ne tik sėkmingiau aikštės viduryje gynėsi, bet jau ir kartkartėmis į vartus smūgiavo. Nelabai tiksliai, bet vis tiek priminimas varžovams apie save.

Antrajame kėlinyje jau ir priminti varžovams apie save nebereikėjo – patys puikiai atsiminė, kad reikia savus vartus ginti. Deja, labai rimtų progų taip ir nebuvo sukurta, tik pavieniai smūgiai ir pusprogės prie abiejų ekipų vartų. „Spartakas“ akivaizdžiai persijungė į kontratakų režimą, kai jėgos kiek ėmė sekti, tačiau „Olimpijos“ gynyba jau važiavo kokiu trečiu bėgiu, tad lengvai puolėjų prie savų vartų nebepraleido. O ir praleistus visus susirinko tvarkingai „Olimpijos“ vartininkas. Abi labai akivaizdžiai nenorėjo pralaimėti ir prasileisti, tad viskas nuosaikiai judėjo link nulinių lygiųjų. Viskas pateisinama, suprantama ir logiškai paaiškinama bei teisinga. Jeigu pirmajame kėlinyje „Spartakui“ ir smarkiai nepasisekė, kai niekaip nepavyko pramušti „Olimpijos“ vartininko, tai pačioje rungtynių pabaigoje fortūna savo kaltę išpirko – vienas prieš vartininką iššokęs „olimpietis“ apeina vartininką, tačiau po šiokio tokio kontakto griūna baudos aikštelėje, tačiau 11 m baudinys nėra skiriamas – teisėjo toks kontaktas neįtikino, o neleisdamas per daug įsivyrauti aikštėje emocijoms, skelbia rungtynių pabaigą. Pagrįstai atsakyti į „olimpiečių“ apeliacijas teisėjas taip ir nesugeba, tačiau tai jau seniai tapo įprastu reiškiniu.

 

Aktas  1:0  Navigatoriai LT-Aqua
Spalio 26 d., 15:00 val., Nemenčinės stadionas
 

„Aktui“ varžybos pasirodė gerokai sunkesnės, negu galima buvo tikėtis. Ir nors „geniai“ ir vėl laimėjo, tačiau laimėjo po labai lygios ir įtemptos kovos, kuri galėjo tikrai pasibaigti ir varžovų taškais. Na, tik nereikia pamiršti, kad šios varžybos turnyrinės lentelės atžvilgiu jau nieko nebelemia, tad gal ir ne visus jėgų ir potencialo rezervuarus „Aktas“ ištuštino. O „Navigai“ bent jau aiškiai parodė, kad nori dar paskutinėmis III lygos turų rungtynėmis pasimėgauti.

„Aktas“, aišku, kamuolio kontrolę pasiėmė šiose rungtynėse, tačiau tik kontrolę, o ne iniciatyvą. Iniciatyvos akivaizdžiai nerodė nei vieni, nei kiti, tad natūralu, kad ir progų buvo labai jau neįprastai negausiai. Net keista šiek tiek žinant, kiek „Aktas“ sugeba susikurti ir neišnaudoti tų progų. Arba tiesiog tądien jau nebesistengė, arba visgi „Navigatorių“ gynyba veikė labai užtikrintai. Progų buvo sukurta vos keletas per visas rungtynes, o ir tai vienos iš jų metu buvo įmuštas įvartis, tad varžybų būta gana nuobodokų ir pasyvokų. Taip sakant, darbinis mačas, kuriame svečiai smarkiai stengėsi ir atrodė žymiai kovingiau negu pirmajame rate. Iš dalies toks žaidimas pateisinamas sunkiu rudeniniu oru ir vis prastėjančia Nemenčinės stadiono vejos kokybe, tačiau „Aktui“, pasirodė, taškų šiek tiek labiau reikėjo, tad didesnės motyvacijos vedini šeimininkai galų gale sėkmingai palaužė savo tvarkingai besigynusius varžovus.

Prasileidę įvarti „Navigai“ dar pavienėmis atakomis mėgino išlyginti rezultatą, o protarpiais net ir paspausdavo savo varžovus, tačiau „Akto“ gynybos linija ant sudėtingos puolėjams aikštelės sėkmingai tvarkėsi. Po pergalės „Aktas“ dar šansų ir į penketuką iškopti turi, tad atsipalaidavimo iš jų tikėtis turbūt per anksti pradėjom. Aišku, penkta vieta tai ne medalis, bet vis šis tas po gana nesėkmingo šiai komandai sezono. Didesnis dėmesys dabar sukoncentruotas ties taurės pusfinalį su „TAIP“ ekipa, kuri, be abejo, yra kito kalibro komanda, tačiau vis tiek išlika klausimas, kaip „geniams“ pavyks pasipriešinti pirmąjį pralaimėjimą (tokį net šypseną keliantį) prieš „Fakyrus“ patyrusius lygos lyderius. Linkime „Aktui“ sėkmės taurėje ir tegul nugali tądien stipresni!

 

Viltis  5:3  Naujieji Verkiai
Spalio 26 d., 16:00 val., Fanų stadionas

Galima turbūt sakyti, kad „Viltį“ išgelbėjo SFL taisyklė, leidžianti bet kuriuo metu registruoti į komandos sudėtį naują vartininką. Būtent toks atsirado maždaug per savaitę. Ir ne bet koks, o turintis nemažą žaidybinę patirtį, tad šeimininkai smarkiai šioje pozicijoje nenukentėjo. Priešingai, sudėjus visus momentus, kuriuos sukūrė „Verkiai“ prie „Vilties“ vartų, turėtume turbūt net ir dviženklį įvarčių skaičių, tačiau „Vilties“ vartų sargas pastoviai gelbėdavo savo naująją komandą.

Įvarčių liūties ir permainingo it rudeniško šiųmetinio oro būta tądien žaidimo. Mušė abi ekipos ir mušė negailėdamos nei savęs, nei savo varžovų. Ir, galima sakyti, tik sėkmės dėka „Viltis“ sugebėjo išsigelbėti. Na, bent jau trūko tai tikrai nedaug, kad rezultatas būtų pakrypęs į bet kurią kitą pusę ar taip ir likęs lygūs. Netgi kažkiek keista ir neįprasta šiaip matyti „Verkius“ taip žemai – tai komanda, kuri net ir be kelių savo pagrindinių gynėjų ir itin trumpu atsarginių suoleliu sugebėjo su „Viltimi“ žaisti praktiškai lygiai. Netgi su tais pačiai „Prelegentais“ taurėje „Vilčiai“ turbūt buvo gerokai lengviau – „Verkiai“ neleido taip lengvai priimti šeimininkams kamuolio, o ir priėmus rasti atakos tęsinį sekėsi sunkiai. Tad abi komandos įsivėlė į klampų ir kibų žaidimą. Pradėjo rungtynes sėkmingiau „Verkiai“ – jau vienoje iš pirmųjų atakų metamas „Vilties“ gynėjams kamuolys už galvų, ten pabėga A. Viktoravičius ir iš labai aštraus kampo veda savo komandą į priekį. „Viltis“ kurį laiką apgulė savo varžovų vartus, tad neilgai trukus tai jiems atnešė išlyginamąjį įvartį – po atakos dešiniuoju kraštu kamuolys perduodamas į centrą, o ten pirštais kelių žaidėjų apsuptyje tikslus buvo V. Gylys. „Viltis“ stengėsi nesumažinti tempo, tad dar po keletos minučių išsiveržė į priekį – šįkart po atakos kairiuoju flangu L. Pečuro atiduoda perdavimą V. Pajarskui į tuščius vartus – 2:1. Po šio įvarčio iniciatyvą perėmė „Verkiai“ – ir daugiau atakavo, ir kamuolį aikštės viduryje geriau palaikė. Tad nieko keisto, kad antroje rungtynių pusėje po vienos iš daugelio tądien gynėjų klaidų I. Vilkelis stipriu smūgiu į dyvę lygina rezultatą.

Antrajame kėlinyje vėlgi pradžioje iniciatyva priklausė „Verkiams“, tad per pirmas 15 minučių jie sugebėjo sukurti kelias pavojingas atakas, kurių viena užsibaigė trečiuoju įvarčiu, ir „Viltis“ atsiduria ties bedugnės kraštu. Laimei, po poros minučių prabyla ir T. Chomičius – su „kraujais“ pro vartininko rankas stipriai muša kamuolį po puikaus išvedimo į priekį. Žaidimas ir vėl apylygis, tačiau „Viltis“ po truputį kyla į lemiamas atakas. Sukuria net tris situacijas, kuriose tiesiogine ta žodžio prasme telieka įmušti į absoliučiai tuščius vartus. Deja, arba pro šoną, arba per aukštai skrieja smūgiai, pralinksmindami ne tik susirinkusius žiūrovus, bet ir „Verkių“ žaidėjus. Tiesa, ir patys „Verkiai“ turėjo progą rungtynių pabaigoje pasižymėti iš praktiškai 6 metrų, tačiau į kamuolį sėkmingai pataikyti nepavyko. Statistiškai jau anksčiau ar vėliau „Viltis“, sukūrusi tiek progų, turėjo pasižymėti, tad dar viena eilinė ataka dešiniuoju kraštu užsibaigė įvarčiu – perdavimas pro vartininką į tuščius vartus, tačiau ten sukliudo „Verkių“ gynėjas, tačiau muša kamuolį jau beviltiškoje situacijoje į savus vartus. Per likusias kelias minutes „Verkiai“ jau nieko nesukuria, o aikštės viduryje perėmęs kamuolį V. Pajarskas paskutinę minutę dar sugeba apeiti 3 gynėjus ir mušti įvartį nuo virpsto į tolimąjį vartų kampą. 5:3 ir „Viltis“ vis dar teoriškai išsaugo šansą į medalius.