3-asis III lygos pirmenybių turas prabėgo labai įdomiai. Vieninteliai „TAIP“ futbolininkai sugebėjo išlaikyti ne tis „Sausus“ vartus dar šiemet, bet pastaroji komanda tapo vienintele, kuri dar neprarado taškų. O tai neabejotinai liudija, kad čempionatas mūsų laukia išties įspūdingas ir nenuspėjamas. Na galbūt būtų tik liūdna, jeigu dabartiniai lygos čempionai taip bėgtų ir pabėgtų jau pirmajame čempionato rate. Tad reiktų netiesiai laukti ir kada gi pabarstys taškų ir dabartinė vienvaldė lygos lyderė.

Salininkai  0:2  Kruša-Basica
Balandžio 24 d., 14:00 val., Dilgynės stadionas.

Pagaliau ir „Kruša“ iškovojo pirmuosius taškus. Nors į rungtynes atvyko solidaus amžiaus vidurkio sudėtis vos su dviem keitimais – patirtis parodė savo tikrąjį veidą ir labai tvarkingai be didesnių klausimų svečiai nukovė „Salininkus“ jų pačių tvirtovėje. Tiesa, toji tvirtovė veikiausiai yra pačiuose Salininkuose, bet vargu ar šiemet ten išvysime bent vienerias rungtynes, nes nei fiziškai nei psichologiškai ten nėra lengva sutalptinti vienu metu 22 futbolo žaidėjus.

Zebriukai rungtynes pradėjo net su 4 veteranais. Nuo pirmųjų minučių komanda nusprendė žaisti labai giliai, o laimę retsykiais išbandyti kontratakose. Ir tai retomis pajėgomis. Tuo tarpu „Salininkai“ nuo pat pirmųjų minučių nusprendė užgulti varžovų vartus. Kombinavo ir per dešinę ir per kairę ir per vidurį, tačiau ne itin sekėsi, o ir neypatingai lygi aikštelė neleido operatyviai apsidirbti kamuolio ir veikti kaip įmanoma greičiau. Todėl svečių patirtis nors ir nedidžiausiomis apsukomis, bet labai nesunkiai tramdė bet kokį salininkiečių išpuolį. Labiausiai, ko gero, derėtų išskirti dešinįjį šeimininkų klubo kraštą ir aktyviausią pirmojo kėlinio žaidėją Aleksandrą Krasauską. Tačiau nei jam, nei komandos draugams rimčiau pagrasinti svečių vartams nepavyko (dauguma smūgių į vartus skriejo toli nuo vartų arba tiesiai vartų sargui į rankas) ir pirmos 45 minutės pasibaigė be įvarčių.

Antrajame kėlinyje futbolas pasidarė dar grubesnis, todėl teisėjai privalėjo žaidimą karts nuo karto stabdyti. „Kruša“ jau pirmajame kėlinyje pastebėjusi, jog jų dešinysis kraštas būna gerokai per dažnai laisvas – pasiuntė Darių Miečių į puolimą. Šiajam jau sekėsi labai neblogai ir zebriukų atakos įgaudavo vis aštresnį priskonį. Tuo tarpu šeimininkai nebuvo linkę smulkintis, tad dažnu epizodu  tiesiog išnešdavo kamuolį į užribį ar už galinės linijos. Po vieno iš kampinių „Kruša“ pasiekė ir pirmąjį mačo įvartį. Po pakelto kampinio, kamuolys atšoka vėl į kraštą, o iš ten pakartotinai jį skersuoja Egidijus Burzdikas. Kol dulkėse paskendęs sviedinys trumpam pradingsta – visi trumpam pasimeta, o kai kamuolys jau „atsiranda“, Mantas Skipitis tuo pasinaudoja ir ramiu veidu išveda savo ekipą į priekį – 0:1.

„Salininkai“ sukyla į šturmą, nors iki mačo pabaigos dar daugiau  nei pusvalandis. Tačiau vėlgi ta pati istorija – salininkiečiai bergždžiai kažką kuria, kai zebriukai jau prie baudos aikštelės ribų juos „gesina“ neįdėdami pernelyg daug pastangų. Naujoje savo rolėje prabyla ir Darius Miečius. Ir toliau terorizuodamas šeimininkų gynėjus šis pataiko į virsptą. Trūksta labai nedaug iki svečių didelio žingsnio pergalės link. Paskutinės minutės tiksi, o „Salininkai“ tikisi dar išplėšti bent tašką. Visus tikėjimus ir viltis nubraukia Dariaus Miečio prasiveržimas bei rezultatyvus perdavimas ekipos draugui Sergejui Berezkai, kuris smegia antrąjį „Krušos“ įvartį bei įtvirtina svečių pirmąją pergalę čempionate.

Panašu, jog tokiose aikštelėse tenka ne tik pilna burna dulkių po to dar ir alų gerti, bet nemenkai tokios aikštės prisideda prie to, jog ženkliai jaunesnė komanda nesugeba savo potencialo išnaudoti, nes kaip žinia, dažname epizode reikalingi bent 6 lietimai „apsidirbti“ kamuoliui. Tad ar taip darant nėra šaukiamasi bėda sau? Juk sostinėje turime šitiek puikių dirbtinės dangos stadionų...

 

FKK Spartakas  0:1  Prelegentai
Balandžio 24 d., 15:00 val., Ukmergės centrinis stadionas.

3-ąjį turągalima vadinti savotišku pirmų kartų turu. „Prelegentai“ pirmą sykį laimėjo, o „Spartakas“ pirmą sykį ne tik kad pralaimėjo, bet ir pirmą kartą apskritai prarado taškų. Svečių komanda jau nuo pat susitikimo pradžios pasistengė primesti savo žaidimą ir klampiai bei lėtai „suvalgyti“ varžovų ekipą. „Valgyti“ iš dalies pavyko, nes šeimininkų ekipos vadovas drąsiai kaip vieną geriausią varžybų žaidėją išskyrė klubo vartų sargą Nerijų Kačinską.

Kol „Prelegentai“ neskubomis kombinavo ir ieškojo kelių prie ukmergiškių vartų – šeimininkai kėlinio viduryje sukūrė labai pavojingą progą. Praktiškai vienas prieš vartininką išbėgęs spartakietis nesugebėjo nuginkluoti svečių ekipos vartininko, todėl po pirmųjų 45 minučių teisėjas į mačo protokolą reikšmingų įvykių nefiksavo, o abiejų komandų toks nepilnas potencialo atskleidimas žadėjo, kad antrajame kėlinyje veiksmo bus žymiai daugiau.

To veiksmo labai daugiau antroje rungtynių dalyje nebuvo.  „Spartakas“ neišnaudoja labai panšios progos kaip ir pirmajame kėlinyje, o svečiai smeigia pirmąjį bei vienintelį rungtynių įvartį. Po baudos smūgio iš tolėliau puikiai kamuolį „pakabina“ Ervinas Kvitkauskas. Smūgis gaunasi toks puikus, kad tik sviediniui pakilus į orą, buvo aišku, kad kris įvartis. Arba užteks kokio prelegento pakištos galvos, arba pats šeimininkų žaidėjas įsimimuš, arba smūgis gausis per geras, jog nieko nekliudomas įskrietų tiesiai į vartų tinklą. Taigi, gaunasi trečias variantas ir 71-ąją minutę svečių komanda išsiveržia į priekį.

„Spartakas“ ne juokais susiima ir praleidus įvartį organizuoja tikrą varžovų vartų šturmą. Bet patirtim prisotinti „Prelegentai“ pasirodo ne iš kelmo spirti. Nors ir be keleto svarbių žaidėjų, svečiai nesunkiai apsigina, o likusio laiko paprasčiausiai tampa per mažai, jog būtų galima bent jau išlyginti rezultatą. Taigi, ukmergiškiai lieka nieko nepešę, o lygos vice-čempionai išsiveža pirmą pergalę sezone. Tądien pasirinkę tobulą žaidimo planą ir ypatingai puikiai atrodę standartinėse padėtyse, „Prelegentai“ pamažu rodo, kad žaidimas atsiranda, o rezultatų pagerėjimas – tik laiko klausimas.

 

Užupis 4:2  Olimpija
Balandžio 24 d., 16:00 val., Bukiškio stadionas.

Šiame mače susitiko preliminariai prieš sezoną įvardintos dvi silpniausios III lygos komandos. Tačiau kol kas vieni patvirtina tą vardą, o kiti sako, kad eik tu velniop, apžvalgininke. Kaip ten bebūtų, dar toli gražu anksti kažkokias išvadas daryti ir skirstyti komandoms jų užimamas vietas. Tuo tarpu 3-ajame ture „Užupis“ ir „Olimpija“ surengė tikrą įvarčių šou nors ir sunkiame bei pačių techniškiausių klubų ne itin mėgstamame Bukiškio stadione.

Pirmasis kėlinys pasižymėjo tokiu klampoku futbolu. Abi ekipos nelabai ką sukūrė, tačiau vis tik du įvarčiai sukrito. Mačo pradžioje kiek apsiuostę futbolininkai nutarė, kad metas būtų jau mušti įvarčius. Po ilgo užupiečių vartininko perdavimo tiesiog kažkam į priekį, kamuolys peršoka tokio stiliaus išnešimus saugančius olimpiečius ir išveda Evaldą Lukaševičių vieną prieš vartininką. Šis neklysta ir atidaro varžybų įvarčių sąskaitą, išvesdamas „Užupio“ klubą į priekį. Mantas Urbonas lieka nesupratęs kaip ir kodėl. Antrajam įvarčiui neprireikė nė 10 minučių. Panašioje situacijoje šįsyk prieš vartininką atsiduria Piotr Bevz ir dvigubina užupiečių persvarą jau iki 2:0

Antrajame kėlinyje olimpiečiai dar mėgino kabintis priešininkui į atlapus, bet jau 48-ąją susitikimo minutę pelnytas trečiasis „Užupio“ ir antrasis Evaldo Lukaševičiaus įvartis, panašu, jog galutinai numušė visą azartą svečiams. Nors kėlinio dar pirmoje dalyje olimpietis Andrius Monkus rezultatą pašvelnino atgaivindamas kad ir menkas viltis, bet tuo čia pat buvo atstatytas trijų įvarčių pranašumas, kuomet Tomas Šervenskas tiksliu smūgiu įkalė paskutinį vinį į „Olimpijos“ 3 turo karstą.

Artėjant mačui prie pabaigos, į šeimininkų ekipos vartus buvo skirtas 11 metrų baudinys, kurį tik antru mėginimu realizavo tas pats Andrius Monkus. Daugiau šiose varžybose olimpiečiams nieko doro nuveikti ir nepavyko. Panašu, kad komanda išgyvena gana nemalonų traumų maratoną, kurio metu krito ne vienas ir ne du startinės sudėties žaidėjai, kurie veikiausiai bus lemiamas veiksnys, neleisiantis pirmajame čempionato rate papildyti turnyrinės lentelės taškų kraitį.

Tuo tarpu „Užupis“ nesnaudžia ir po dviejų pranalimėjimų pagaliau iškovojo pirmąją pergalę čempionate. Žinoma, dėl antros kovoti jau bus kaip niekad sunku, tačiau geros nuotaikos ir pasitikėjimo šiai ekipai neturėtų trūkti. Juolab jau šį šeštadienį gan nepatogiu laiku atvyksta galingieji „Fakyrai“. Galbūt pavyks nustebinti ir čia?

 

Ozas  0:2  Viltis
Balandžio 24 d., 17:00 val., Panerio stadionas.

Po sekmadienį sužaisto turo jau visai nebeaišku darosi, ko iš „Vilties“ galime tikėtis. Jeigu pirmosiose sezono rungtynėse Bukiškyje su „Užupiu“ ir buvo akivaizdu, kad žaidimui be galo trukdė itin prasta aikštės kokybė, tai taurės rungtynėse su „Advoco“ bei antrajame ture su „Fakyrais“ III lygos naujokai atrodė gana neužtikrintai net ir savojoje Fanų stadiono aikštėje – atakos smarkiai strigo, o žaidėjai neretai neturėdavo tisiog kur dėti kamuolio. Broko taip pat matėme daugiau negu įprastai. Panašiai buvo prognozuota ir prieš praėjusį savaitgalį, tačiau vis tik prognozė buvo gerokai pro šalį, o „Viltis“ laimėjo turbūt labiau negu užtikrintai.

Ir nors akiai labai gražaus žaidimo vėlgi nematėme, o broko judėdami aikštėje ir atakuodami darė abiejų ekipų žaidėjai, tačiau mačas išėjo vis tik visai smagus. Nuo pat rungtynių pradžios „Viltis“ pastebimai griebėsi sau kiek mažiau įprastos ir naudojamos taktikos besiginant: vietoje įprasto spaudimo ir varžovų vaikymosi jų aikštės pusėje svečių žaidėjai stengėsi to nebedaryti ir įgyvendinti zoninės gynybos privalumus pasitinkant varžovus nuo aikštės vidurio. „Ozas“ taip pat niekur per daug neskubėjo, stengdavosi kamuolius įžaisti nuo pat centro gynybos, o tuomet skirstyti juos greitiems, judriems ir individualiai pajėgiems savo krašto puolėjams A. Mikolajevič ir V. Galeckui. Visgi pasirinktos taktikos privalumus jau greitai apčiuomiamais rezultatais pavertė „Vilties“ žaidėjai – perimtas kamuolys aikštės viduryje, perdavimas vidurio saugui V. Pajarskui, o šis ilgu tiksliu perdavimu išvedė iš gilumos įkirtusį H. Kerušauską vieną prieš vartininką. Kamuolys pakilęs gana aukštai ore, H. Kerušauskas atlieka šuolį aukštai iškelta koja ir pirmasis suskumba prie kamuolio bei permeta jį per toli išbėgusį vartininką. „Ozas“ dar bando apeliuoti į teisėją dėl neva pavojingo žaidimo prieš vartininką, tačiau teisėjas viską įvertino labai teisingai ir svečiai jau priekyje 0:1. Pirmajame kėlinyje daugiau realių progų pasižymėti taip ir nebuvo, jeigu neskaitysime kelių pavojingų momentų ir greitų išbėgimų, kurie vis nesibaigdavo pavojingais smūgiais. Tuo tarpu „Ozo“ puolimo mašina visą pirmąjį kėlinį smarkiai klimpo mobilioje „Vilties“ gynyboje. Ir nors tiek A. Mikolajevič, tiek V. Galeckas ir buvo labai aktyvūs, tačiau priartėdami prie varžovų vartų jie dažniausiai nesurasdavo sėkmingo atakos tęsinio.

Antrajame kėlinyje vaizdas visiškai nepasikeitė – „Ozas“ ir toliau mėgino ilgais perdavimais ieškoti savo krašto žaidėjų, tačiau „Vilties“ gynyba klaidų nedarė ir sėkmingai pasaugodavo vieni kitus. Tuo tarpu perėmę kamuolį stengdavosi kuo greičiau pereiti į varžovų aikštės pusę ir kontratakuoti. Gana sėkmingai tą pavyko įgyvendinti antrojo kėlinio pradžioje – vienos kontratakų metu A. Ruškys buvo išvestas vienas prieš vartininką, tačiau iš gana aštraus kampo smūgiuotas kamuolys praskriejo visiškai greta virpsto, o dar už kelių akimirkų perimtas kamuolys vėl perduodamas V. Pajarskui į aikštės vidurį, šis išmeta kamuolį į kraštą A. Ruškiui, kuris jį apsitvarko, prasimeta į aikštės vidurį ir Ronaldo stiliumi smūgiuoja smingantį žemyn kamuolį, kuris leidžiasi tiesiai vartininkui už nugaros į tinklą – 0:2. Reto grožio įvartis ir svečiai jau jaučiasi gerokai saugiau. Po jo, kad ir kaip būtų keista, žaidimas ir vėl praktiškai nesikeičia – toks pats klampus, ganėtinai atsargus ir su daug broko futbolas, o pavojingų momentų sukurta išties labai nedaug. Ypač prie „Vilties“ vartų – neskaitant kelių potencialiai pavojingai besivysčiusių atakų, atmintyje išliko tik vienas tikrai pavojingas „Ozo“ sukurtas momentas – po standartinės situacijos kyla sumaištis „Vilties“ baudos aikštelėje, kažkuris „Ozo“ žaidėjas smūgiuoja kamuolį į tolimąjį vartų kampą, tačiau „Vilties“ vartų sargas šiek tiek paliečia pirštais kamuolį. Kamuolys lėtai rieda į vartus, o jį iš paskos atlydėjo „Ozo“ žaidėjas. Deja, kamuolys stebuklingai atšoka nuo virpsto ir net ir jį lydėjęs „Ozo“ žaidėjas jau nebesugebėjo pakartotinu smūgiu jo pasiųsti į vartų tinklą. „Ozui“ tai turbūt psichologiškai jau buvo lūžio taškas, po kurio nieko apčiuopiamai pavojingo nebepavyko sukurti, tad „Viltis“, po šio epizodo sugebėjusi atsakyti keliais vėlgi gana pavojingais išbėgimais, visiškai užtikrintai išsaugoja savo susikrautą persvarą. Nors „Ozas“ ir turėjo tame epizode įmušti, tačiau taško tądien verti, panašu, tikrai nebuvo, tad sekančiame ture turės puikią progą pasidaryti tinkamas išvadas, atlikti reikiamas korekcijas žaidime ir pateisinti jiems suteiktą lygos lyderių statusą. Tuo tarpu „Viltis“ iš lėto, tačiau po truputį renkasi sau svarbius taškus, ir nors žaidimas čempioniškumu dar nedvelkia, galime iš jų tikėtis nuolatinio žaidimo gerinimo.

 

Aktas  0:1  Naujieji Verkiai
Balandžio 27 d., 17:00 val., Nemenčinės stadionas.

Panašu, kad „Aktas“ po labai sėkmingo, darnaus ir užtikrinto žaidimo žiemos čempionate vis dar negali surasti to savojo žaidimo ir taktikos, kuria geriausiai atsiskleistų žaidėjų ir komandos sugebėjimai. Prognozė vėlgi buvo netiksli, nors „Naujųjų Verkių“ įvarčių skaičius ir atspėtas. Tuo tarpu pačiam „Aktui“ kol kas mušti įvarčius yra tikrai didžiulė problema – per 3 pirmuosius susitikimus pasiekti tik 2 įvarčiai, nors progų susikuriama tikrai daugiau negu pakankamai. Šiame mače pagrindinis skirtumas, lyginant su pirmaisiais dviem turais, buvo tas, kad „Aktui“ praleidus pirmiems, išlyginti rezultato jau nebepavyko. Nepadėjo ir grįžimas į savo standartinę namų aikštelę Nemenčinėje.

Kad „Verkiai“ nusiteikę kovingai, galėjome pasakyti jau po pirmų 5 minučių – vienas prieš vieną išeina svečių lyderis I. Vilkelis, tačiau smūgiuoja netiksliai ir susirinkusius sirgalius priverčia giliai atsidusti. Po keletos minučių aktyviai pradėję svečiai vėlgi agresyviai atakuoja: tolimu smugiu po kelių perdavimų aikštės viduryje skersinio tvirtumą patikrina V. Zadneprovskij. Atakos nesiliauja, tad žiūrovai džiaugiasi aktyviu, atakuojančiu ir atviru futbolo reginiu. Dar vienos atakos metu „Naujieji Verkiai“ neišnaudoja bene geriausios progos pirmajame kėlinyje, kai iš maždaug 6 metrų smūgiuotą kamuolį „Akto“ vartininkas stebuklingai sugeba nukreipti į virpstą ir taip išsaugo savo vartus sausus. „Akto“ vartininkui pirmajame kėlinyje buvo ir daugiau darbo, tačiau visos pusprogės ar šiaip mažesni gaisrai buvo sėkmnigai nugesinti. „Aktas“, priešingai, kiek aprimus varžovui, jau pats perėmė kontrolę į savo rankas: iš pradžių baudos smūgį iš maždaug 17 metrų buvo priverstas gesinti „Verkių“ vartininkas, sužaidęs tikrai meistriškai, o paskui pavojingiausioje pirmojo kėlinio progoje užsigesina jau pats „Akto“ žaidėjas. Į svečių komandos vartus paskiriamas 11 metrų baudinys po to, kai gynėjas neleistinai ir neabejotinai griauna „Akto“ puolėją, tačiau nuo atžymos smūgiuotas kamuolys praskrieja šalia virpsto. Kitaip sakant, vartininkas visgi sugeba laimėti akių kovą, tad taip aktyviai aikštėje, tačiau taikiai švieslentėje besivaržiusios ekipos ir išeina ilsėtis.

Tik prasidėjus antrajam kėliniui „Aktas“ užgula varžovų vartus, o „Verkių“ vartų sargas priverstas kelis sykius atmušti pavojingai smūgiuotus kamuolius. Deja, vieni spaudė ir atakavo, o kiti mušė įvarčius. I. Vilkelis, kontratakos metu apžaidęs kelis „Akto“ gynėjus, kaire koja į tolimąją „dyvę“ smeigia kamuolį ir svečiai jau priekyje 0:1. Po įvarčio vaizdas aikštelėje smarkiai nesikeitė – „Aktas“ ir toliau atakavo žymiai daugiau ir gausesnėmis pajėgomis, tačiau „Naujieji Verkiai“ tą darė sėkmingiau. Dėl to dar sugebėjo sukurti kelis pavojingus momentus, išvesdami savo puolėjus į pavojingas kontratakas, tačiau arba tiksliai sužaisti nebepavykdavo, arba taip jau nebesisekdavo, kaip pasisekė, kai buvo išsiveržta į priekį. Taip rezultatas ir išliko nepakitęs, leisdamas „Verkiams“ įsirašyti gana netikėtus, tačiau labai vertingus 3 taškus, o „Aktui“ sezono pradžią paversdamas mažų mažiausiai neplanuota. Aišku, sezonas dar labai ilgas, tačiau vis tik rungtynėse su potencialiai lentelės vidurio ar antros pusės komandomis „Aktas“ jau turėtų pradėti rinkti taškus, jeigu nenori, kad aukšteni sezono tikslai nuplauktų nesužaidus nė pirmojo rato.

 

Navigatoriai-Aqua  2:2  TEC
Balandžio 27 d., 19:00 val., Fabijoniškių VFM stadionas.

Neklydau turbūt tik dėl to, kad tikėjausi dinamiškos, kietos, permainingos ir su daugybe perėjimų iš gynybos į ataką kovos. Tačiau panašu, kad pakankamai sėkmingai tą darė ne tik, kaip prognozuota, „Navigatoriai“, tačiau ir „TEC“, didžiąją rungtynių dalį pirmaudami ir tik pačioje pabaigoje leisdami „Navigatorių“ „bombardyriui“ M. Bajoriūnui dar kartą įrodyti, jog jis yra vėl vienas iš pretendentų į turo simbolinę rinktinę.

Rungtynių pradžia visiškai nieko blogo „Navigatoriams“ nežadėjo – pavyko po rezultatyvaus K. Maželio perdavimo įmušti greitą įvartį M. Bajoriūnui, o ir apskritai buvo sukurta dar nemažai pavojingų progų. Tai pavykdavo „Navigų“ puolėjams pavojingai pereiti į atakas, tai savo vartus gelbėdavo „TEC“ gynėjai. Beje, didžiulių pagyrų būtent jie nusipelno vienos iš „Navigatorių“ atakos metu, kai kamuolį išmušė praktiškai nuo vartų linijos. Dar vienos atakos metu labai pavojingai smūgiuotam kamuoliui pritrūko vos kelių centimetrų, kad to pačio M. Bajoriūno smūgiuotas kamuolys suspurdėtų „TEC“ vartų tinkle. Trumpai tariant, „Navigatoriai“ dviračio išradinėti nesistengė, tad žaidė paprastai, bet efektyviai: nuolat ieškojo savo lyderio M. Bajoriūno, o šis vis kabindavosi už kamuolio ir kurdavo vieną pavojingą progą po kitos. Tuo tarpu svečiai šiuo rungtynių periodu per daug į priekį nesižvalgė ir labai pavojingų atsakų taip ir nesukūrė. Viskas klostėsi daugmaž pagal „Navigatorių“ scenarijų iki tol, kol pastarųjų gynėjas nesėkmingai mėgino atmesti kamuolį vartininkui. Tuo iškart pasinaudojo A. Bubokas ir tą pačią akimirką išlygino rezultatą – 1:1.

Panašu, kad tokia neatleistina klaida gerokai išmušė šeimininkus iš vėžių, kadangi po 4 minučių jie buvo priversti ir antrąkart išsitraukti kamuolį iš savo vartų. Tai atsitiko po jau savotiško baudinių meistru tapusio R. Vilėniškio smūgio – gražiu ir tiksliu smūgiu kamuolys kabinamas virš sienelės ir tiesiai į apatinį vartų kampą. Vartininkas dar galėjo išgelbėti savo komandą, tačiau iki to pritrūko kokių 5 centrimetrų. Kaip ir galima buvo tikėtis po to, kai „TEC“ išviveržė į priekį, atakuoti svečiai per daug jau nebesiveržė. Tačiau, žinoma, ir Mourinho‘iško autobuso nepuolė statyti, tad vyko išties visai akiai maloni kova. Vaizdas per daug nesikeitė iki pat rungtynių pabaigos, kai po kelių gražių kombinačinių perdavimų tas pats M. Bajoriūnas pačioje rungtynių pabaigoje atstato status quo – 2:2. Apskritai žiūrint, daugiau progų susikūrė „Navigatoriai“, tad jeigu būtų geriau pasisekę išnaudoti susikurtas progas bei įsirašyti 3 taškus, per daug niekas neturėtų pagrindo pykti. Tačiau ties „finishing‘u“ dar reikia padirbėti, tad abi komandos išsiskiria taikiai ir įsirašo po 1 tašką.

Nors „TEC“ rungtynių pradžioje ir stengėsi laikyti kamuolį aukštai ir spausti savo varžovus jų aikštės pusėje, tačiau akivaizdu, kad presinguodami savo varžovus, jie paliko daug erdvės už savo nugarų M. Bajoriūnui, kuris puikiai tuo naudojosi. Beje, tai jau 3 varžybos iš eilės, kuriose pastarasis įsmeigia po dublį į varžovų vartus, tad drąsiai galime konstatuoti pavydėtiną jo sportinę formą. „TEC“ gretose, žinoma, būtina išskirti R. Vilėniškį, kurio žaidimas yra akivazdžiai aukštesniame lygyje ir tai yra žaidėjas-komandos smegenys, apie kurias sukasi visas „TEC“ žaidimas. Beje, „TEC‘ams“ savo žaidimu kol kas tepavyko susikurti ir įmušti tik vieną įvartį, tad kol kas ekipa smarkiai remiasi į individualius R. Vilėniškio sugebėjimus, tad visumoje nors ir „Navigatoriai“ išsigelbėjo tik paskutinėmis rungtynių minutėmis, tačiau vis tik susikurtų progų buvo gerokai daugiau, tad turbūt nieko neįžeisiu sakydamas, jog bent jau lygiųjų „Navigai“ buvo tikrai verti.

 

Fakyrai-AD MEN  0:3  TAIP
Balandžio 27 d., 20:00 val., LFF stadionas.

Na, šis mačas šiame ture buvo vienas iš nedaugelio, kuris pasibaigė gana logišku ir dėsningu rezultatu. „Fakyrai“ atsilaikyti 90 minučių nebuvo pajėgūs, tačiau rungtynių pradžioje sukūrė kelis labai pavojingus momentus. Deja, tik momentus, nes įvarčiais paversti jų nepavyko, tačiau prognozuotas 1:3 rezultatas nebuvo šuvis į lankas. „Fakyrai“ prarado pirmuosius taškus naujajame sezone ir su jais susilygino jau tiek „Spartakas“, tiek „Viltis“. Tuo tarpu „TAIP“ dabar tapo vienvaldžiais lyderiais su 9 taškais, o neką prastesnis pasiekimas yra 13 įmuštų įvarčių per 3 mačus ir lygiai 0 praleistų. Tikrai čempioniška statistika jau nuo pat sezono pradžios.

Nors rezultatas ir nevisai atspindi įvykius aikštelėje, tačiau drąsiai galima teigti, kad pergalė užtikrinta persvara tikrai pelnyta – „TAIP“ žymiai geriau atrodė tiek puldami varžovų vartus, tiek organizuodami atakas aikštės viduryje, tiek ir gesindami savo varžovų išpuolius. Tiesa, jų buvo labai nedaug, o iš vangaus šeimininkų ekipos žaidimo atrodė, kad jie į aikštę jau įėjo pralaimėję ir susitaikę su tuo, kad varžovai tuo metu buvo stipresni. Be to, kiek atsinaujinusi sudėtis vis tiek pradžioje turi ir savų minusų – žaidėjams ir sunkiau adaptuotis prie komandos žaidimo braižo, ir sunkiau atrasti savo tinkamą poziciją, ir susižaisti su komandos draugais. Gal šioks toks pasiteisinimas „Fakyrams“ galėtų būti ir nepilna sudėtis, tačiau abejotina, ar ir stipriausia sudėtis bent jau šiuo metu būtų pajėgi pasipriešinti „TAIP“. „Fakyrų“ ekipoje, nors ir praleidęs 3 įvarčius, vis tiek geriausiai rungtynėse atrodė vartininkas, kurio dėka, galima sakyti, švieslentėje ties „TAIP“ ekipa matome tik skaičių 3, tuo tarpu „TAIP“ ekipoje labai užtikrintai gynyboje visą žaidimą skaitė T. Gražiūnas, dėl kurio puikaus žaidimo ir svaraus indėlio kol kas „TAIP“ dar gali girtis nepraleidę įvarčio. Žinoma, hattrick‘ą pelniusį G. Mikulėną paminėti taip pat privalu, tačiau tai jau tapę pakankamai įprastu standartu, tad įvarčiai ties Mikulėno pavarde jau mažai ką stebina.

Nors visgi persvara buvo įtvirtinta tik pačioje rungtynių pabaigoje, tačiau visas rungtynes „TAIP“ laikė savo rankose ir tik nuo jų priklausė, kaip jos pasibaigs. Bene vienintelę „Fakyrų“ progą sėkmingai sugebėjo neutralizuoti „TAIP“ vartininkas, atrėmęs stiprų „Fakyrų“ puolėjo smūgį išėjus vienas prieš vieną. Dar kartą prisiminus tą epizodą, galima sakyti, kad tai buvo vienas iš esminių rungtynių momentų psichologiškai, kadangi „TAIP“ buvo jau kiek sumažinę savo apsukas, tad praleistas įvartis būtų buvęs stiprus smūgis svečiams bei moralinis pakilimas šeimininkams. Tačiau viskas susiklostė sėkmingai rungtynių favoritams, ir nors progų buvo vėl iššvaistyta visa galybė, tačiau „TAIP“ akivaizdžiai vis dar yra savo sportinės formos pakilime ir turi nemažai rezervų ateičiai.