Su vėjeliu prabėgo ir 4-asis VRFS III lygos pirmenybių turas. Visi 14 klubų jau sužaidė po 4 mačus ir pirminį vaizdą galime matyti. Kodėl pirminį? Nes kol kas lentelėje matome tik visišką mėsmalę. 3 – 11 vietas užimančias ekipas skiria vos vienas pergalė, t.y. vos vienas žingsnis. Žinoma, niekas nesistebi, jog „TAIP“ užtikrintai pirmauja, bet ne vieno futbolo mėgėjo burna plačiai atverta, nes „Aktas“ tikrai nebuvo nei prieš sezoną, nei sezono starte įvardintas kaip nominalus autsaideris. Bet yra kaip yra, nuo to sezonas tik įdomesnis.

 

Naujieji Verkiai  1:0  FKK Spartakas
Balandžio 30 d., 20:00 val., Fanų stadionas.

Dvi „Naujųjų Verkių“ pergalės iš eilės lėmė, kad ši prieš sezoną laikyta antrosios lentelės pusės komanda pakilo gerokai aukščiau ir arčiau vadinamųjų III lygos favoričių. Vėlgi kiek netikėta? Galbūt ir nelabai. Vis tik „Verkiai“ turi pakankamai neblogai subalansuotą komandą, kurios sudėtyje persipina tiek jaunatviškas maksimalizmas ir energija, tiek ir naudinga vyresniųjų patirtis. Tuo tarpu „Spartakui“ tai yra jau antros iš eilės sausos rungtynės, tad po pirmojo turo sutriuškinimo prieš „Krušą“ „Spartako“ puolimo mašinai akivaizdžiai reikia turbūt ne tik pasikeisti tepalus, bet ir apžiūrėti viską atidžiau dėl kapitalinio remonto.

Abi komandos, galima sakyti, rungtynes pasidalino į dvi dalis – pirmajame kiek geriau atrodė svečių ekipa, antrajame iniciatyvą perėmusi buvo „Verkių“ komanda. Nors „Spartakas“ iš šeimininkų tikėjosi didesnio spaudimo nuo pat pirmųjų rungtynių minučių, tačiau to nesulaukė – „Verkiai“ žaidė kiek atsitraukę į aikštės gilumą, todėl pagrindinė kova vyko aikštės viduryje. Ten, kaip jau minėta, pirmajame kėlinyje aktyvesni buvo „Spartako“ vyrukai – ramiau ir užtikrinčiau elgėsi su kamuoliu, tiksliai skirstė jį į kraštus, iš kurių pavyko sukurti kelias pavojingas atakas, tačiau labai pagirtinai vis žaidė „Verkių“ vartų sargas, kuris arba išeidavo iš vartų laiku ir vietoje, arba užsiimdavo gerą poziciją ir taip neleido svečiams per daug įsijausti į vairuotojo vaidmenį. Panašiai atakavo ir „Naujieji Verkiai“ – iš aikštės gilumos siunčiami kamuoliai į priekį arba kraštus, siekiant, kad puolėjas kaip nors užsikabins už kamuolio ar suklys varžovai. Labai smarkiai įsimintino pirmajame kėlinyje taip ir neįvyko, tad taip ganėtinai ramiai komandos ir išėjo ilsėtis.

Antrajame kėlinyje „Spartakas“ gana akivaizdžiai atrodė silpniau negu pirmajame, tad dėl to „Verkiai“ vis labiau užvaldė aikštės vidurį ir kūrė vis pavojingesnes progas. Nepraėjus nė 10 minučių po pertraukos, „Verkiai“ perduoda kamuolį iš kairiojo atakos krašto į baudos aikštelę, o ten vienas svečių gynėjas buvo paliktas kovoti prieš du „Verkių“ žaidėjus. Kovą antrajame aukšte „Spartako“ gynėjas pralaimėjo, tačiau A. Verbiejaus smūgiuotas galva kamuolys buvo nelabai stiprus. Deja, vartininkas slysteli, ir to užtenka, kad skriejančio į vartus kamuolio jau nebesuspėtų atremti – 1:0. „Spartakas“ likusį gana nemažą laiko tarpą dar mėgino lyginti rezultatą, tačiau vis pritrūkdavo to paskutiniojo perdavimo ir tikslumo, kad trumpu perdavimu būtų išvestas krašto žaidėjas ar puolėjas į priekį ar į geresnę poziciją. Pagal visą rungtynių eigą svečiai lyg ir buvo verti lygiųjų, tačiau šįsyk fortūna šypsojosi „Verkiams“.

Ir tikrai šypsojosi, kadangi gera gynyba „Spartakas“ tikrai gali pasigirti – per 4 rungtynes praleisti tik 3 įvarčiai, tačiau, kaip jau minėjau, galima skųstis kiek išsiderinusiu žaidimu priekyje, dėl kurio puolimas, pasak „Spartako“ komandos vadovo, tapo bedantis. Žinoma, tam įtakos turi ir pagrindinio puolėjo L. Liauso trauma, tačiau ir kitos grandys atakuodamos dar neatskleidžia viso savo potencialo ir sugebėjimų. Užbėgant įvykiams už akių galima manyti, kad įvarčių badas tikrai savu laiku praeis, o gera ir tvirta gynyba tikrai yra visuomet pagrindas, ant kurio su laiku galima gražiai pakloti visą komandos žaidimą.

 

Užupis  2:2  Fakyrai
Gegužės 30 d., 12:00 val., Bukiškių senasis stadionas.

Nežinia, ar galima tokį rezultatą pavadinti sensacija, bet jis tikrai yra kiek netikėtas. Žinoma, dar kartą geriau pasigilinus į rungtynių aplinkybes, ne toks jau netikėtas jis tampa, tačiau vis tiek tuomet, kai susitinka lygos lyderis prieš lygos autsaiderį, norom nenorom favoritui kaip ir priklauso nugalėti. Šeimininkams pavyko ne tik įmušti pirmiems, bet ir įmušti net 2 įvarčius bei iškovoti 1 tašką prieš vienus iš III lygos favoritų. Tikrai geras rezultatas, tačiau jau net ir pirmosiose rungtynėse su „Viltimi“ aiškiai matėsi, kad tokiame stadione „Užupis“ namuose turės šansų ne prieš vieną lyderį, o ir svarbių taškų ten bus palikta tikrai nemažai.

Kaip po varžybų komentavo „Fakyrų“ vadovas, tokioje aikštėje, kuri skirta viskam kitam, tik ne futbolui, labai didelę reikšmę turi pirmasis įvartis. Kitaip sakant, kai turi ką saugoti, tiek psichologiškai, tiek ir taktiškai tampa rungtyniauti žymiai paprasčiau. Pirmasis kėlinys daugiau buvo kaip apsiuostymas ir „Fakyrų“ prisitaikymas prie visiškai neįprastos bei prastos kokybės aikštės, tad esminių momentų, pakeitusių rungtynių rezultatą, taip ir neįvyko. Be to, reikėjo ir daugiau laiko, kol svečiai sugebėjo adaptuotis prie jų trenerio sukonstruotos šiam mačui taktikos, tad, kaip minėjo „Fakyrų“ vadovas, komanda tik antrojo kėlinio viduryje visiškai perprato savo žaidybinę taktiką. Deja, „Užupiui“ dar iki tol pavyko įmušti iš 11 metrų baudinio, tad „Fakyrai“ buvo priversti atlikti dvi užduotis vienu metu – kovoti ir prieš dirvoną, ir prieš „Užupį“. „Visgi „Fakyrai“ rado jėgų ir noro atsitiesti rungtynėse, tad net išsiveržėme į priekį. Bet, kaip darosi aišku iš paskutinių kelių turų, vėl pasikartojo koncentracijos iki rungtynių pabaigos problema“, – mintimis dalijosi „Fakyrų“ vadovas. Tad 84 minutę „Užupiui“ vis tik pavyko sukilti į lemiamą šturmą ir pasiekti išlyginamąjį įvartį.

2:2 ir 2 prarasti „Fakyrų“ taškai bei 1 iškovotas „Užupio“. Atsiras, žinoma, tokių, kurie visada rėks „aikštė visiems vienoda“, tačiau iš tiesų techniškesnėms komandoms tokiomis sąlygomis yra daug sunkiau pademonstruoti savo pranašumą ir sugebėjimus, o tiems, kurie tik paspardyti kamuolį į priekį susirenka, tai aikštė turbūt apskritai jokios įtakos neturi, o rungtyniauti sutiktų net ir ant asfalto. Kitaip sakant, tokiose aikštėse yra įmanoma tik griauti, tad visi, kurie net nebando kurti, tokios aikštės privalumais labai mielai naudojasi. „Dėl tokių sąlygų meistriškumo skirtumai visiškai išsilygino“, – apmaudo rezultatu ir aikštės kokybe neslėpė „Fakyrų“ vadovas. Tačiau yra taip, kaip yra – „Fakyrai“ užleidžia savo vietą „Vilčiai“, o „Užupis“ prisideda dar vienetuką prie savo taškų krepšio bei deda gana tvirtą žingsnį lentelės vidurio link. Kiek laiko ten išsilaikys – didelis klausimas, tačiau kol žemiau esančios komandos sunkiai kapanojasi, tol „Užupis“, panašu, puikiai naudojasi ta proga.

 

Viltis  3:0  Aktas
Gegužės 4 d., 15:55 val., Fanų stadionas.

Po šių varžybų dabar kyla realiai tik vienas klausimas – kiek dar „Aktui“ gali nesisekti? Kiek dar truks tokia netikėtai prasta „Akto“ sezono pradžia? Nors prognoze buvo gana neblogai pataikyta, ryngtynėse viskas klostėsi tikrai ne taip lengvai „Vilčiai“, kaip gali pasirodyti pažvelgus į švieslentę. Trumpai tariant, „Aktas“ ir vėl pralaimėjo ir šiuo metu yra patys paskutiniai III lygoje. Nustebote? Nesijaudinkite, toks rezultatas stebina visus. Tačiau taip pat nereiks stebėtis ir tuomet, kai „Aktas“ po truputį ims kilti iš lentelės apačios, o taip tikrai bus, kadangi pagal jų demonstruojamą žaidimą „geniukai“ verti bene stipriausiųjų ketverto. Tad tik laiko klausimas, kada komanda po truputį ims rinktis taškus ir pasivys netikėtai aukščiau esančias komandas. Tuo tarpu „Viltis“ gali būti labai laiminga, kadangi bent jau kol kas išnaudodami tikrai ne visą savo potencialą dėl susižaidimo ir galbūt užsivedimo stokos, vis tiek sugeba ar fortūnos, ar varžovų pagalba įveikti savo varžovus ir susirinkti svarbius taškus.

Pačios rungtynės prasidėjo gana tradiciškai – „Viltis“ nuo pat pirmųjų akimirkų lipo ant „Akto“ ir užspaudė savo varžovus jų aikštės pusėje. Nuolatinis presingas vertė „Aktą“ daryti klaidas ir neleido patiems lengvai pradėti atakų. Buvo sukurta nemažai pusprogių ir pavojingų sukimų ratu apie svečių baudos aikštelę, tačiau tikslaus paskutinio perdavimo ar pavojingesnio smūgio atlikti „Vilčiai“ taip ir nepavyko. „Aktas“ tuo tarpu stengėsi atsakyti pavieniais išpuoliais kontratakuodami, tačiau dauguma atakų užgesdavo aikštės viduryje. Neilgai trukus „Viltis“ perėmė kamuolį aikštės viduryje, kamuolį gavo V. Pajarskas, atliko spurtą su kamuoliu link varžovų baudos aikštelės, ten atidavė perdavimą H. Kerušauskui į kraštą, šis įmetė kamuolį giliau į baudos aikštelę įsibėgėjusiam V. Pajarskui, o pastarasis kaire koja vienu lietimu nestabdydamas smūgiavo į tolimąjį vartų kampą. Vartininkas kamuolį jau sekė tik akimis, tačiau jis atsimušė į virpstą. Laimei, vietoje ir laiku atsidūrė L. Pečuro, iš poros metrų galva pasiųsdamas kamuolį į tuščius vartus – 1:0 šeimininkai priekyje. Daugiau „Vilčiai“ pirmajame kėlinyje kažko rimtesnio sukurti nepavyko, tuo tarpu „Aktas“ galėjo lengvai išlyginti rezultatą: iš kairiojo krašto atliekamas perdavimas į priekį, „Vilties“ gynėjai, atrodė, lengvai susitvarkys su kamuoliu, tačiau jo nepavyko apsidirbti, o ir su komandos draugais, panašu, komunikuota buvo nepakankamai, tad „Akto“ žaidėjas išbėga beveik vienas prieš vartininką. Deja, jį beveik pasiviję gynėjai savo kvėpavimu į nugarą išmušė iš vėžių, tad puolėjo smūgiuotas kamuolys praskrieja šalia vartų.

Antrajame kėlinyje vaizdas kiek pasikeičia – „Viltis“ atiduoda iniciatyvą savo varžovams, patys stengiasi žaisti kiek giliau ir visas žaidimas daugiau ima suktis aikštės viduryje. Prie varžovų vartų antro kėlinio pradžioje nieko įsimintino „Vilčiai“ nuveikti nepavyko, tuo tarpu „Aktas“ sugebėjo iššvaistyti dar 2 puikias progas. Pirmoji iššvaistyta po to, kai buvo uždirbtas kampinis, kamuolys įžaistas trumpu perdavimu ties baudos aikštelės kampu, o iš ten smūgiuotas ir puikiai prie kojos prilipęs kamuolys atšoka nuo virpsto. Vartininkas bejėgis, tačiau fortūna vis dar „Vilties“ pusėje. Iniciatyvos „Aktas“ vis dar neatidavė, tad po dar vieno ilgo perdavimo iš gynybos gilumos į priekį „Vilties“ gynėjas galva nepasiekia kamuolio ir jį prašoka, nesusikalbama su kitais gynėjais, tad dar kartą vienas prieš vartininką išbėga „Akto“ žaidėjas. Deja, ir vėl smūgiuotas kamuolys skrieja šalia dešiniojo virpsto. Panašu, kad tai buvo lūžio taškas, nulėmęs rungtynių baigtį – neišnaudoji pats progų, jas išnaudos varžovas. Būtent taip ir atsitiko – neilgai trukus „Viltis“ kelia standartą, T. Chomičius iš baudos aikštelės smūgiuoja galva į vartus, kamuolys vėlgi atšoka nuo virpsto ir tam pačiam T. Chomičiui telika pačiam įmušti kamuolį į tuščius vartus. Persvara dvigubinama ir „Viltis“ atsitraukia dar giliau. „Aktui“ jau ir fiziškai, ir psichologiškai stinga jėgų sukurti dar kažką rimtesnio prie varžovų vartų, tuo tarpu „Viltis“ ir toliau sėkmnigai gynėsi bei kontratakavo. Vienos kontratakų metu kamuolys buvo perduotas į dešinįjį kraštą H. Kerušauskui, į ataką vėlgi centru pasijungė V. Pajarskas, gavęs perdavimą iš savo komandos draugo, jis jį siunčia dar kairiau įbėgančiam T. Malinauskui, o pastarasis kaire koja kamuolį siunčia į artimąjį vartų kampą – 3:0. Per likusį laiką teisėjai dar užfiksavo bene 10 nuošalių, tačiau nieko pavojingo nei prie vienų, nei prie kitų vartų taip ir nenutiko.

Taigi tai buvo rungtynės, kurios galėjo tikrai baigtis visiškai kitaip – 3 šimtaprocentės progos prie „Vilties“ vartų, tačiau sausas „Akto“ sutriuškinimas byloja, kad neilgai trukus situacija tiek aikštelėse, tiek ir turnyrinėje lentelėje pasikeis, kadangi ilgu laikotarpiu sėkmės faktorius vaidina nykstantį vaidmenį.

 

Olimpija 1:0  Kruša-Basica
Gegužės 4 d., 18:00 val., Dilgynės stadionas.

Dar vienas „pagaliau“ III lygoje. Šįsyk pagaliau galime sakyti lygos debiutantams, FK „Olimpijai“. Pastarieji po keleto nesėkmių sukando dantis ir rado savyje jėgų laimėti, kas neabejotinai turėtų priduoti pasitikėjimo savo jėgomis, kad apžvalgininko išankstinės sezono prognozės, jog ekipa finišuos iškritimo zonoje – iš piršto laužtos. Tačiau viena sėkmė dar toli gražu nieko nežada. Dar lieka 22 mačai per kuriuos norint iškovoti taškų reiks tikrai ne prasčiaus sužaisti. Reiks tikrai ne prasčiau darnios gynybos, galbūt ne prasčiau nelygios „Dilgynės“ aikštelės. O kai jau šie akcentai susideda – galutiniame rezultate galima tikėtis ir turnyrinės lentelės taškų papildymo. Juolab III lygos toji lentelė šiai dienai yra ant tiek nenuspėjama, jog laimėjus pora sykiu gali atsidurti ganėtinai aukštai.

Mačą aktyviau pradėjo svečių komanda. Pastarieji antrą savaitgalį iš eilės žaidė „Dilgynės“ stadione, todėl prie vietinių nelygumų buvo šiek tiek pripratę ir greito įvarčio siekė jau nuo pirmųjų minučių. Tačiau iš to nieko apčiuopiamo išplėšti nepavyko, todėl kėlinio viduryje žaidimas išsilygino ir  abi komandos vėlgi turėjo vienodus šansus pasižymėti. Nors po teisybei tų šansų nebuvo jau tiek daug. Vienintelis susitikimo įvartis jau krito pačioje kėlinio pabaigoje. Prie zebriukų vartų keliamas kampinis, tačiau svečių ekipos gynėjai kamuolį išsmūgiuoja kuo toliau nuo savų vartų ir tradiciškai futbole stengiasi kuo skubiau apleisti savo baudos aikštelę, pajudėti kaip įmanoma toliau. Tačiau išmuštą sviedinį pirmiau smūgiuoja Fabio Sagliocco Teruel, o vis dar baudos aikštelėje užsibuvęs Donatas Dromantas nukreipia kamuolį savo komandai naudinga linkme, t.y. į vartus. 1:0 „Olimpija“ priekyje, nors epizodas, visi sutiksime, diskutuotinas, nes labai didžiulė tikimybė, jog Donatas galėjo užsilikti nuošalėje. Tačiau pagrindinis arbitras atsakomybės neprisiima, nors ir matė gerai tą epizodą, teigdamas, kad ši situacija yra šoninio teisėjo darbas, o jis nuošalės nematė. Taigi, įvarčio jau niekas neatšaukinėja, o ekipos į pertrauką eina olimpiečiams turint minimalų pranašumą.

Antroje mačo dalyje šeimininkai laikėsi aiškios taktikos, padėjusios šiems pernai laimėti A2 divizioną. Rezultatas yra, tereikia jį apginti. Todėl nuo pat antrojo kėlinio pradžios olimpiečiai susispaudė ir tvarkingai išrikiavo šiais laikais populiariai vadinamąjį „autobusą“. O į tokias pastabas „Olimpija“ turbūt apžvalgininkui galėtų atšauti, jog nėra blogos taktikos – yra tik blogi rezultatai. O kol rezultatai geri, didesnių pastabų kaip ir negalima olimpiečių stovyklon siųsti. Žinoma, zebriukai atakavo. Ir tai darė gausiai. Keletą sykių visai šalia virpsto kamuolį siuntė Mantas Skipitis. Maksim Parchimovič darė tą patį, bet siaurai susispaudusi šeimininkų kariauna neleido kamuoliui papulti net į vartų plotą. Žinoma, dar diskusijų kilo dėl galbūt kamuolio lietimo ranka, tačiau arbitras vėl tylėjo.

Taigi, prognozėje visiškai prašauta, o „Olimpija“ iškovojo ne tik pirmuosius taškus šio sezono pirmenybėse, bet ir pirmąją pergalę. Tuo tarpu „Krušos“ kolektyvas turėdamas tiek pat taškų dalinasi apatinės lentelės dalies pozicijomis. Ten jau taip karšta, tarsi, „Dilgynės“ stadione olimpiečių baudos aikštelės prieigose.

 

TEC  3:1  Salininkai
Gegužės 4 d., 19:00 val., Fabijoniškių VFM stadionas.

Vos du taškus turėję „TEC“ futbolininkai taip pat mažumėlę atsispyrė nuo turnyrinės lentelės dugno ir gali jaustis kiek ramiau. Tačiau kita vertus, kai tokia mėsmalė visoje lentelėje, tai ne tik apžvalgininkui, bet ir kiekvienam mirtingajam yra sunku nuspėti kaip viskas atrodys po dar poros turų ar po pirmojo čempionato rato. Kol kas jau minėjome, kad 3 – 11 vietas skiria vos vienas žingsnis, t.y. vos viena pergalė, todėl kitaip sakant iki medalių dar visoms komandos trūksta labai nedaug. Ar galėsime tokia intriga ir tokiu lygiu turnyru didžiuotis ir po mėnesio ar dviejų? Tikriausiai jau tik laikas parodys. Tačiau kol kas galime teigti, kad lygių varžovų dvikovoje geriau pasiruošę buvo „TEC‘ai“ ir pastarieji geriau pasinaudojo slidžia ir šlapia stadiono danga.

Mačas prasidėjo gan netikėtai greitu įvarčiu. Svečių ekipos gynėjai praranda kamuolį jau 2-ąją susitikimo minutę, Raimondas Vileniškis tiksliai jį perduoda Vaidotui Praniui, kur jau nebelieka nieko kito kaip tik taikliai smūgiuoti į priešininkų vartų tinklą. 1:0 – šeimininkai šoka į priekį. „Salininkai“ gavę mažytį greitą antausį mėgina susiimti, bet visos jų atakos organizuojamos pernelyg nuspėjamos, todėl šeimininkų gynybinės užtvaros nesulaukia didesnio pasipriešinimo iš varžovų. Kėlinys juda link savo pabaigos, bet „TEC“ vyrukai taip viskam pasibaigti neleidžia. Laurynas Juknys 44-ąja akistatos minutę dvigubina persvarą, pelnydamas futbolininkų terminais vadinamąjį įvartį „į rūbinę“.

Po pertraukos salininkiečiai pamėgino kiek suaktyvinti žaidimą, bet kažko apčiuopiamo išpešti nepavyko ir toliau žaidybinis pranašumas persikėlė į šeimininkų gretas. Neblogų progų neišnaudoja Vaidotas Pranys bei Marius Aukštuolis. Jų sėkmingas užbaigimas veikiausiai jau būtų nulėmęs susitikimo baigtį ir garantavęs „TEC‘ams“ visus 3 taškus. Tačiau gaunasi gal net priešingai. „Salininkai“ netrukus primena apie save, jog dar toli gražu šioje poroje niekas nėra aišku ir vienos iš atakų metu pataiko į virpstą. Trūko visai nedaug. Bet kaip ten bebūtų, šeimininkai nusprendžia dėti tašką jau antrojo kėlinio viduryje. Po keitimo aikštelėje pasirodęs Aurimas Tamulionis „kabina“ tiksliai kamuolį Vaidotui Praniui, kuris pasiekęs dublį, užtvirtina komandos pergalę ir likusias 20 minučių komandas palieka žaisti jau tik dėl reikalo.

Per likusį laiką, kuomet Raimondas Vileniškis ilsėjosi šeimininkų klubo gretose jautėsi toks ne itin užtikrintas žaidimas. Svečiai netruko tuo pasinaudoti ir jau neužilgo sugebėjo sušvelninti rezultatą. Jurij Račko pelnė pirmąjį savo įvartį šiame sezone ir bent minimaliai atgaivino intrigą rungtynėse. Žinoma, iš savotiško vartų šturmo „Salininkai“ sukūrė keletą pusprogių, bet nieko rimtesnio išpešti jau nebeužteko laiko. Komanda pavargo, o „TEC“ vyrukai tądien nebuvo nusiteikę daugiau juokauti. Taigi, prognozė beveik pasitvirtino. Namų komanda laimėjo, tik nebuvo išskaičiuota, kad laimės užtikrinčiau. Bet kokiu atveju spėjimas išties ne pats blogiausias.

 

Prelegentai  2:2  Navigatoriai
Gegužės 5 d., 20:00 val., LFF stadionas.

Dar viena tikrai įdomi akistata tarp potencialiai tiesioginių konkurentų turnyrinėje lentelėje dėl aukštesnių pozicijų pasibaigė abiems ekipoms tikrai neblogai – rezultatyviomis lygiosiomis – tačiau daugiausia čia turbūt išlošė visos likusios lygos ekipos, kadangi išsidalinti buvo 2 taškai vietoje 3 taškų kažkurios komandos pergalės atveju. Taigi abi komandos nors ir nedideliu žingsneliu tačiau vis tik palypėjo šiek tiek aukštyn ir sugebėjo kiek sutvirtinti savo esamas pozicijas: „Navigatoriai“ su 6 taškais rikiuojasi 5 vietoje ir dar nėra patyrę pralaimėjimo kartėlio kaip ir lygos lyderė „TAIP“, tuo tarpu „Prelegentai“ su 5 taškais žygiuoja 8 vietoje ir patenka jau į antrąją lentelės pusę. Žinoma, dar anksti ir pakankamai sudėtinga prognozuoti sezono baigtį, tačiau drįsčiau manyti, jog turnyrinės lentelės situacija šioms ekipoms iš esmės neturėtų smarkiai keistis, bet turbūt pasilikčiau +– 1 vietos paklaidą.

„Navigatoriai“ prieš rungtynes labiausiai stengėsi akcentuoti gynybą ir žaidimą trumpais, žemais, tiksliais ir greitais perdavimais, per daug nesistengiant su savo varžovais varžytis jėga ar kovoti antrajame aukšte, kas, kaip visi puikiai žinome, ir yra „Prelegentų“ pagrindiniai koziriai. Tad ūgį, patirtį ir mąstymą gynyboje „Navigatoriai“ stengėsi įveikti greičiu. Deja, visus trenerio sumąstytus planus įgyvendinti sekėsi ne itin sklandžiai, kadangi aikštės viduryje rungtyniaujančių žaidėjų kamuolys nelabai klausė, dėl ko dažną ataką sekė netikslūs perdavimai, neleidę tinkamai nei pradėti atakų, nei jų užaštrinti. „Prelegentams“ tą daryti sekėsi kur kas geriau – kamuolys vaikščiojo ir greičiau, ir tiksliau, tad neilgai trukus aikštės vidurį jau buvo užvaldę aikštės šeimininkai. Savaime suprantama, „Navigams“ liko kontratakų galimybės, tačiau negalima sakyti, kad jiems toks žaidimas netinka turint priekyje M. Bajoriūną. Būtent jis pirmasis ir pasižymėjo po puikaus savo komandos draugo perdavimo. „Prelegentai“ savo žaidimo po praleisto įvarčio keisti iš esmės nepuolė, tad „Navigatorių“ vartų išpuoliai dažniausiai ir liko grindžiami aukštais ilgais perdavimais į priekį arba pakėlimais į baudos aikštelę.

Antrajame kėlinyje buvo apsikeista ne tik vartais, bet ir pučiančio vėjo įtaka – pastarasis jau pūtė į „Navigatorių“ nugaras, tad ilgi perdavimai iš gynybos pasiekdavo puolėjus daug lengviau. Būtent po vieno tokio ilgo gynėjo perdavimo „Prelegentų“ vartininkas neapskaičiavo vėjo ir šlapios dirbtinės dangos įtakos kamuolio atšokimo trajektorijai, išėjo iš savo baudos aikštelės ir jam nebeliko nieko kito, kaip tik čiupti virš galvos skrendantį kamuolį rankomis. Labai įdomus ir kontraversiškas epizodas, kuriame teisėjas galėjo laisvai parodyti raudoną kortelę, tačiau apsiribojo šviesesne spalva. Tiesa, kito kontraversiško epizodo, tik jau prie „Navigatorių“ vartų, metu teisėjas buvo palankus jau „Navigatoriams“, neskirdamas 11 metrų baudinio už žaidimą ranka. Svečiams savo pranašumą, beje, pavyko ir padvigubinti, kai po dar vienos greitos atakos M. Bajoriūnas iš kairiojo atakos flango skersuoja žemą kamuolį, vartininkui kamuolys praslysta pro pažastį, o į tuščius vartus E. Motuzas muša jau be jokio vargo. Pranašumu „Navigai“ džiaugėsi dar tik 12 minučių, kadangi „Prelegentai“ labai panašių atakų metu, kai iš kraštų buvo skersuojami kamuoliai į baudos aikštelę, sugebėjo tiksliai uždaryti tuos perdavimus ir rezultatą išlyginti pagrinde dėl laiku įkirtusių saugų ir puolėjų neuždengimo. Nors „Navigatoriams“ ir pritrūko koncentracijos iki pat rungtynių pabaigos, tačiau galima pripažinti, jog vis tik panašaus pajėgumo ir net žaidybinio stiliaus ekipos sužaidė dėsningai, panašiai ir lygiai.

 

TAIP  2:1  Ozas
Gegužės 6 d., 20:00 val., LFF stadionas.

Galime iš anksto prisipažinti, jog tokios intrigos šiose varžybose nesitikėjome. Galiausiai tikrai nemanėme, jog „Ozas“ po kelių prastų rungtynių ims ir sužais taip, kaip žaidė sezono starte prieš „Prelegentus“, kuomet gan nesunkiai buvo iškovota įtikinama pergalė 4:2. Dabar gi žiūrint tik į protokolą – matome, jog šeimininkai išsigelbėjo tik paskutinėmis akimirkomis ir visai nedaug trūko iki to, kad taškus III lygoje būtų praradę jau visi 14 klubų. Tačiau bent vieną faktą galime drąsiai sakyti – 2014 metų pirmenybėse bent po įvartį praleido jau visos ekipos. Ir šioje grafoje kaip ir turnyrinėje lentelėje atitinkamai 1 ir 2 įvarčius praleidę, lyderiauja „TAIP“ ir „Viltis“.

Kadangi šio mačo pamatyti neteko, galime įvykius apžvelgti tik iš neoficialių šaltinių. „TAIP“ futbolininkai mačui buvo surinkę pakankamai pajėgią sudėtį ir pagal visus futbolo kritikų svarstymus turėjo gan nesunkiai sudoroti šiuo metu ne pačius geriausius laikus išgyvenantį „Ozą“. Bet kuo toliau, tuo labiau atrodo, kad III lygoje lygis gerokai kyla, o iššauti pora sykių gali absoliučiai bet kuri ekipa. Ne išimtis šioje poroje buvo ir oranžiniai. Ėmė ir iššovė. Nors pirmoje rungtynių pusėje įvarčių pasiekta nebuvo, visi įdomumai vyko per paskutinį mačo pusvalandį. Rezultatą atidarė iš gynybos į priekį atklydusio Tado Gražiūno įvartis, tačiau nesužaidus nė 10 minučių Vytas Galeckas rezultatą išlygino. Ir kai jau atrodė, kad rungtynės baigsis netikėtomis lygiosiomis, tuomet prabilo Gražvydo Mikulėno meistriškumas. „Mikis“ likus vos porai minučių iki susitikimo pabaigos smeigė antrąjį ekipos įvartį (jau net  šeštąjį čempionate) ir atvedė esamus čempionus į pergalę bei leido klubui ir toliau išlikti vienvaldžiu lyderiu. Kaip ten bebūtų svečiai pademonstravo charakterį ir tarė stiprų „come-on“ tiem, kas neranda motyvacijos sužaisti pagal savo galimybes prieš daugumos ekipų nuomone stipriausią šiuo metu III lygos komandą „TAIP“.

Su prognoze prašauta, bet kaip rodo tendencijos nėra lengva atspėti kada „TAIP‘ai“ prasileis. O šįsyk bent šioji grafa buvo atspėta. Vis šiokia tokia paguoda.