Štai ir galima sakyti pasiekėme pirmojo rato pusiaukėlę. Visos 14 VRFS III lygos komandų sužaidė jau po 6 susitikimus. Užmetame akį į turnyrinę lentelę ir ten matome ypatingai norinčias pabėgti tris komandas. Čempionų titulą ginantys „TAIP“ kol kas žengia absoliučiai be jokių kluptelėjimų, o „Viltis“, klupusi tik sykį, nuo lyderių atsilieka vos per žingsnį. Ko gero užbėgant įvykiams už akių galime pamažu daryti prielaidas, jog pirmojo rato paskutinis mačas „Viltis“ – „TAIP“ bus kol kas didžiausią susidomėjimą ir intrigą keliančios varžybos 2014 metų futbolo sezone. Tačiau iki jų dar toli, o ir tie patys „Fakyrai“ šiemet nukovę viltiečius, bet nuo pastarųjų atsiliekantys pora taškelių, gali labai ramiai įsikišti ten, kur tautosakininkai liaudies patarlėse sako – kur du pešasi – trečias laimi. Todėl visos opticijos III lygoje dar įmanomos. Šis trejetas pamažu ima atitrūkti, kas gali nemenkai sumažinti čempionato įdomumą. Tikėkimės, jog antroje pirmosios sezono dalies pusėje vasariški orai privers išsijudinti ir lygos vidutiniokes bei autsaideres.

Naujieji Verkiai  3:5  Salininkai
Gegužės 14 d., 20:00 val., Fanų stadionas.

Vis tik mačas buvo akiai netgi labai patrauklus – žiūrovai turėjo progą išvysti ne tik visą galybę įvarčių, tačiau ir visos rungtynės buvo be galo permainingos, įtemptos ir nenuspėjamos. Sėkmė (o gal meistriškumas?)  po paskutiniojo rungtynių teisėjo švilpuko šypsojosi „Salininkams“ – po eilinio G. Skrocko šou svečiai sugebėjo antrojo kėlinio pabaigoje palaužti savo varžovus ledo rituliui būdingu rezultatu 3:5. Tad prognozė buvo absoliučiai pro šalį – apsirikta ne tik spėjant nugalėtoją, bet ir visą rungtynių eigą.

Po tokios laimingos pabaigos „Salininkai“ kyla aukštyn į 7 vietą su 7 taškais ir dabar jau net su dar 3 komandomis susilygino taškais. Šias pirmąsias 6 turo rungtynes abi komandos pradėjo be jokių ceremonijų ir labai aktyviai, tad jau per pirmąsias minutes kyla keli pavojingi momentai  prie abiejų varžovių vartų. Pirmasis pavojus kilo prie svečių vartų, kai atšokusį kamuolį mėgino smūgiuoti „Verkių“ žaidėjas, tačiau kamuolys praskriejo greta virpsto. Kitas epizodas jau vyko priešingoje aikštės pusėje – J. Račko atlieka puikų reidą suklaidindamas kelis varžovus, tačiau pastarojo permetimas per vartininką kiek per stiprus, tad kamuolys leidžiasi jau už vartų. 14 minutę pagaliau krenta ir pirmasis įvartis – paprastas ir efektyvus prasiveržimas kraštu, skersavimas į baudos aikštelę ir kamuolio uždarymas iš arti. Kaip iš vadovėlio – 1:0 „Verkiai“ priekyje. „Salininkai“ mėgina atsakyti analogiškai, tačiau artimiausioje atakoje prasivežęs pro gynėjus G. Skrockas griaunamas baudos aikštelės prieigose, o iš baudinio smūgiuotas kamuolys skrieja tiesiai į sienelę. Netrukus rezultatą svečiai išlygina – J. Račko iš krašto atlieka tikslų perdavimą G. Skrockui, o pastarasis tiksliai pasitaiso kamuolį ir stipriu smūgiu siunčia jį į vartų tinklą. 1:1 ir panašu, kad komandos tądien galvojo tik apie puolimą, o ne apie savų vartų saugumą. Tai tampa akivaizdu po to, kai 24 minutę „Verkiai“ dar kartą išsiveržia į priekį. Tai atsitiko greičiau dėl nesėkmingų „Salininkų“ gynėjų veiksmų, o ne dėl „Verkių“ puolėjų meistriškumo, kadangi net kelis kartus svečiai nesėkmingai mėgina išnešti kamuolį iš pavojingos zonos, o ten jau įsibėgėjęs V. Bartaševič praktiškai tiesiai prasiveržia arti vartų ir tiksliai bei stipriai veda savo komandą į priekį. Deja, persvaros „Verkiai“ ilgai neišsaugoja – 40 minutę J. Račko šįkart jau pats sulaukia gero perdavimo iš savo komandos draugo ir atstato lygybę prieš pat pertrauką.

Apsukų pailsėjusios komandos net negalvojo mažinti, tad „Salininkai“ pirmas 10 minučių visiškai prispaudė savo varžovus jų aikštės pusėje, tačiau išsiveržti į priekį jiems taip ir nepavyko: pavojingai smūgiuoti J. Račko, P. Šarynskio, M. Rimašiaus ir G. Skrocko kamuoliai tikslo nepasiekė. Tuomet, lyg vienos grubios klaidos per varžybas būtų maža, darkart prabyla „Salininkų“ gynėjai: užsižaidžiama su kamuoliu savo aikštės pusėje, ten jis prarandamas, o nedelsdami „Verkiai“ puikiai pasinaudoja šia proga ir trečią kartą šiose varžybose pirmauja. Kad ir kaip būtų juokinga, tačiau situacija ir vėl kartojasi – netrukus „Salininkai“ dešiniajame atakos flange perima kamuolį, J. Račko įsiveržia į baudos aikštelę, suklaidina net du „Verkių“ gynėjus ir atmeta kamuolį tiesiai prieš vartus buvusiam E. Damševič. Šis tiksliu, tačiau nestipriu smūgiu pasiunčia kamuolį į tolimąjį vartų kampą ir trečią kartą svarstykles išlygina. „Verkiai“ savyje jėgų dar kartą išsiveržti į priekį jau nebeatrado – 70 minutę G. Skrockas sulaukia tikslaus perdavimo iš savo komandos draugo, išbėgęs į akistatą su vartininku jį gražiai apeina ir siunčia kamuolį į tuščius vartus. „Salininkai“ priekyje, tačiau nesijautė visiškai saugūs, tad dar po kelių minučių užtvirtina įgytą persvarą: labai kibiai ir tvirtai sužaisdęs aikštės viduryje T. Skinder atkovoja kamuolį ir tiksliu tolimu perdavimu išveda G. Skrocką vieną prieš vartininką. Šis tokiose situacijos neklysta, tad „Salininkai“ išsiveržia 3:5. Per likusį laiką abi ekipos dar sugeba apsikeisti pavieniais šuviais link vartų, tačiau galutinio rezultato tai jau nekeičia.

 

Užupis  0:2  Aktas
Gegužės 18 d., 14:00 val., Bukiškių senasis stadionas.

Ką gi, pagaliau sulaukėme pirmosios „Akto“ pergalės. Kaip ir prognozuota, dviejų įvarčių persvara įvektas „Užupis“ jų pačių aikštėje, tad dabar net ir turnyrinėje lentelėje pagaliau „geniukai“ gavo šansą palypėti kiek aukščiau. Dar ne taip aukštai, kad būtų galima girtis, tačiau pirmas žingnis padarytas – aplenktas tas pats „Užupis“, o turint omenyje tai, kad lentelės viduryje tikra košė, o „Aktas“ jau sužaidė nemažai rungtynių su lentelės viršuje esančiomis ekipomis, tai galime numanyti, jog greitu metu „Aktas“ gana sparčiu tempu palypės į viršų. Pats laikas.

Pergalės saldumu iš tiesų smarkiai džiaugėsi po varžybų ir patys „Akto“ žaidėjai. Tiesa, drįsčiau spėti, kad tas jausmas labiau buvo pavadinimu „na, pagaliau“, o ne „yeeeeeah! Laimėjom!”. Kaip ir teigia „Akto” apžvalgininkas, visiems tos pergalės norėjosi anksčiau ir greičiau, tačiau ne visada viskas klostosi pagal planą. „Užupis“ nors analogiškoje bokso kovoje ir būtų kiek mažesnės svorio kategorijos, tačiau jau kelintą sezoną „Aktui“ su jais tenka padirbėti tikrai iš peties. Ne išimtis ir šįkart – senajame Bukiškių stadione aikštė, žinoma, smarkiai apsunkino užduotį ne tik laimėti, bet ir žaisti futbolą. Aikštė apverkta jau ne kartą ir ne vienos komandos, tačiau visos ten kažkada paeiliui turės nuvykti, tad šiuo atžvilgiu išskirtinių ir privilegijuotų nėra. Oras pats palankiausias futbolui nebuvo dėl spiginančios saulės, tačiau svečiai, panašu, į tai per daug didelio dėmesio nekreipė, tad susirinko tikrai negausiai. Žaidimo kontrolę „Aktas“ pasiėmė jau nuo pat pirmųjų rungtynių minučių, o „Užupis“ pernelyg smarkiai tam ir nesipriešino – pasirinkę kontratakų taktiką šeimininkai daugiausia gynėsi savojoje aikštės pusėje. „Aktas“ stengėsi atakuoti gerokai dažniau ir gausesnėmis pajėgomis, tačiau vis tik akivaizdžios persvaros žaidybine prasme susikurti nepavyko, o dažniausiai priartėjus prie vartų vis pritrūkdavo aštresnio ir tikslesnio sužaidimo ar sienele, ar išvedant komandos draugą į priekį. Dėl to kažko labai pavojingo svečiams sukurti taip ir nepavyko – neskaitant kelių pusprogių bei baudos smūgio, kurį „Užupio“ vartininkas nukreipė į kampinį, žaidime apsieita be didesnių pavojų.

Antrajame kėlinyje dominavimas aikštės viduryje dar labiau išryškėjo „Akto“ naudai. „Užupis“ vis mėgino ilgais pasais užmėtyti savo puolėjus, tačiau šiems prieš pakankamai patikimai rungtyniavusią „genių“ gynybą šansų tądien daug nebuvo. Įpusėjus antrajam kėliniui krenta ir pirmasis įvartis – po puikaus skerso perdavimo iš krašto į baudos aikštelę savo ūgio pranašumą puikiai išnaudoja M. Ambotas, tiksliai ir stipriai pasiųsdamas kamuolį pro vartininką. 0:1 ir „Aktui“ jau ramiau. Sėkmingai apsigynę iki praktiškai pačios rungtynių pabaigos, „Akto“ vyrukai dar sugeba padvigubinti rezultatą: prie „Užupio“ vartų kyla sumaištis, atliekamas perdavimas žaidėjų grūstyje, o ten jau mėgindamas gelbėti susiklosčiusią situaciją kamuolį siunčia į savus vartus „Užupio“ žaidėjas. 0:2 ir tikrai pelnyta bei gana užtikrinta pergalė. Nors grubaus žaidimo, kaip jau tapę įprasta „Užupio“ rungtynėse, tikrai netrūko, tačiau teisėjas jomis per daug nesišvaistė – turbūt leido pažaisti tądien kiečiau.

 

Viltis  3:0  Navigatoriai
Gegužės 18 d., 15:55 val., Fanų stadionas.

Sekmadienio popietė, futbolas ir tobulas oras. Deja, ne futbolui. Bet kam kitam, bet ne futbolui. Kai praktiškai visas rungtynes kepina tiesioginiai saulės spinduliai, o net ir pavėsyje termometro stulpelis iššoka aukščiau 25 laipsnių, tai malonumo ant žaliosios vejos lakstyti nėra daug. Ir stebėję rungtynes turėjo puikią progą tuo įsitikinti, nes dėl to ir vaizdas iš šalies atrodė gerokai blankesnis. Kaip ten bebūtų, vis tik antrasis kėlinys lėmė, jog „Viltis“, kaip ir drįsta buvo prognozuoti, užbaigė „Navigatorių“ sėkmingą startą, tad pastarieji buvo priversti pirmąkart šiame sezone pajausti pralaimėjimo kartų skonį.

Rungtynes šeimininkai pradėjo būdami toli gražu ne stipriausios sudėties – trūko ne tik gynybos ramsčio S. Vitkausko, tačiau ir puolime itin naudingai žaidžiančio H. Kerušausko bei dar kelių atakas sustiprinančių ir drąsiai savo komandos draugus galinčių pakeisti žaidėjų. Tad, kitaip sakant, kai ilgo suolo reikėjo labiausiai žaidžiant tokiame karštyje, jo smarkiausiai ir trūko. „Navigatorių“ atsarginių žaidėjų suolas taip pat buvo neką ilgesnis, tad šiuo atžvilgiu pranašumo nei vieni, nei kiti neturėjo. Žinoma, atitinkamai klostėsi ir pirmasis kėlinys – abi komandos judėjo labai vangiai ir sunkiai, o didelis karštis, atrodė, tiesiog išmušė norą žaisti iš abiejų komandų. Todėl daugiausia kamuolys buvo laikomas arba savoje aikštės pusėje neskubant jį įžaisti, arba tiesiog aikštės viduryje, stengiantis sulaukti varžovų klaidų. „Navigatoriai“ dar kelis kartus mėgino kiek pagreitinti žaidimą kraštais ar ilgesniais perdavimais kontratakų metu, tačiau „Vilties“ gynyba plyšius spėdavo laiku užkamšyti, tad apie progas svečiai pagalvoti nelabai ir turėjo šansų. Šeimininkų ekipa taip pat sunkiai priartėdavo prie savo varžovų vartų, tačiau kėliniui persiritus į antrąją pusę, atakas užbaigdavo vis arčiau savo varžovų baudos aikštelės. „Viltis“ turėjo ir kelias potencialiai pavojingas atakas ir išvedimus į smūgiui palankias pozicijas, tačiau smūgiuotus kamuolius arba sėkmingai susirinkdavo vartininkas, arba jie skriedavo netiksliai, arba puikiai juos blokuodavo „Navigatorių“ gynėjai. Tiesa, vienos iš atakų metu buvo išvestas A. Ruškys, tačiau po jo smūgio kamuolys atšoko nuo virpsto. Abi komandos dar apsikeitė keliomis nereikšmingomis pusprogėmis, tačiau pirmasis kėlinys taip ir baigėsi – 0:0.

Antrojoje pirmojo kėlinio pusėje kiek pradėjusi ryškėti „Vilties“ persvara jau buvo aiškiai juntama antrajame – pailsėję žaidėjai žymiai aktyviau pradėjo savo veiksmus puolime, o netrukus ir išdirbo pirmąjį įvartį. Nesusikalbėję „Navigatorių“ gynėjai vienas kitam mėgino perduoti rizikingą perdavimą, tačiau jį puikiai nuskaitė T. Chomičius ir perėmęs kamuolį jį prasimetė link vartų. Potencialiai į smūgio poziciją bėgančiam „Vilties“ puolėjui to padaryti neleidžia K. Maželis – jis ranka sužaidžia ties baudos aikštelės linija ir lieka nubaustas geltona kortele. Baudinį stojo mušti A. Ruškys, kuris stipriu smūgiu į vartininko kampą jį sėkmingai nuginkluoja – 1:0. „Viltis“ jau turi ką ginti, tad tvarkingai rikiuoja savo gynybines linijas ir kantriai kuria savo atakas. Tuo tarpu „Navigatoriams“ tą daryti sekėsi žymiai sunkiau: visas rungtynes etatinis lyderis M. Bajoriūnas buvo praktiškai nematomas, o judrūs ir techniški centro saugai bei protarpiais pasijungiantys krašto žaidėjai nesugebėdavo sėkmingai užaštrinti atakų. Svečiai vis tik sugebėjo sukurti bene vienintelę progą būtent iš krašto perdavus kamuolį į priekį centro puolėjui, tačiau kiek per stiprų perdavimą pavijęs puolėjas prieš save jau išvydo „Vilties“ vartininką, tad pirstais smūgiuotą kamuolį gerai poziciją užsiėmęs vartų sargas atrėmė. Po šio šalto dušo „Viltis“ visiškai atgijo, tad sugebėjo sukurti dar bene 3 100% progas prie varžovų vartų maždaug 10 minučių tarpe, tačiau smūgiuoti tiksliai vis nepavykdavo. Ledus pagaliau pralaužė T. Chomičius, kuris išvestas į priekį dešiniuoju kraštu užsikirto kamuolį į centrą, o iš ten tiksliu smūgiu kaire koja padvigubino rezultatą. Žaidimas smarkiai nesikeitė, o rungtynių pabaigoje tas pats T. Chomičius įtvirtino ir dublį – po puikiai ir stipriai pakelto kampinio sugebėjo atsilaisvinti nuo gynėjo ir galva nukreipė kamuolį į tolimąjį vartų kampą. Užtikrinta ir pelnyta šeimininkų pergalė, su kuria tikrai garbingai žaidę „Navigatoriai“ ir sveikino savo varžovus po varžybų.

Iš tiesų net sunku vertinti tokias rungtynes, kadangi dėl sunkių oro sąlygų komandos tikrai nerungtyniavo taip, kaip tą darytų įprastai, tačiau darosi aiški viena tendencija – jeigu M. Bajoriūnui puiki diena, tai primušti daug įvarčių „Navigatoriai“ dėl savo puikiai rungtyniaujančių ir techniškų saugų daug problemų neturi. Tačiau, deja, eliminavus „Navigų“ pagrindinį atakų užbaigėją, panašu, komanda dar nėra visiškai atradusi, kaip išsisukti iš tokios situacijos.

 

Olimpija  3:1  TEC
Gegužės 18 d., 17:45 val., Dilgynės stadionas.

Taip vat visai gana netikėtai „olimpiečiai“ ir įsirašo jau antrąją pergalę šiame sezone. Na, greičiau netikėtą dėl to, kad neprognozavau dar po traumų sunkiai beatsigaunančios „Olimpijos“ tokio aktyvaus ir užsidegusio žaidimo. Kad jie gali sužaisti gerai ir tą padarys, beveik neabejojau. Tik negalvojau, jog sugebės gana neblogą gynybą iki tol demonstravusius „TEC“ nubausti net 3 kartus. Kaip ten bebūtų, po šios pergalės „Olimpija deda sau svarų ir svarbų pliusą bei žengiadideliu žingsniu į priekį, tad juos dabar nuo 4 vietos skiria praktiškai tik 3 taškai. Nu ir mėsmalė ten, lentelės viduryje. Tuo tarpu „TEC“ po šio pralaimėjimo lieka iškart po „Olimpijos“, tačiau irgi per daug nuo lentelės vidurio neatsilieka.

Rungtynėms šeimininkai susirinko beveik optimaliai, o sužaidė, galima sakyti, lygiai taip pat gerai. Gerą rungtynių toną šeimininkai užsakė jau pačioje rungtynių pradžioje, kai po D. Dromanto perdavimo M. Urbonas nukreipė kamuolį tiesiai į „TEC“ vartus. Įvartis akivaizdžiai įaudrino abi komandas, tad užvirė kieta ir grubi kova kiekviename aikštės plote, kurią dar labiau aštrino ir skatino aikštės žaidėjų šnekos bei žiūrovų komentarai. Puikią progą pasižymėti iš baudos smūgio nuo 16 metrų tiesiai prieš vartus turėjo R. Vilėniškis, tačiau tądien nebuvo jo sėkmingiausias mačas. Įtampą kiek numušė antrasis „Olimpijos“ įvartis 35 minutę, kai po puikaus komandos draugo perdavimo pabėga G. Rudnevas ir susitikime akis į akį su vartininku nesudvejoja. Nors kontrolę lyg ir turėjo svečių ekipa, tačiau „TEC‘ams“ praktiškai nesisekė tądien viską, ką jie tik bandė aikštėje nuveikti. Tuo tarpu „Olimpija“ sugebėjo išnaudoti beveik visas susikurtas progas.

Antrajame kėlinyje „olimpiečiai“ tikėjosi bekompromisio spaudimo iš savo varžovų nuo pat pradžios, tačiau tokio kaip spaudimo turbūt apskritai nebuvo. Lyg ir stengėsi aktyviau judėti, tačiau tą daryti Dilgynės stadione jiems, akivaizdu, nebuvo nei jauku, nei malonu, nei gera. „Olimpija“, kaip jiems ir priklauso, ten jautėsi tikrai kaip namie, tačiau įvartį vis tik praleido. Po pakelto „TEC“ kampinio vienas „olimpietis“ paleidžia savo dengiamą varžovą, tad šis stipriu smūgiu galva švelnina rezultatą. 2:1 ir lieka pusvalandis, per kurį apsistumdymų, šnekų ir ginčų buvo gerokai daugiau negu pavojingų momentų prie abiejų ekipų vartų. Tiesa, šeimininkai rungtynių pabaigoje dar spėja sužaisti aštriai ir iki galo, tad uždirba 11 metrų baudinį, kurį sėkmingai realizuoja T. Staniūnas. „Olimpija“ rungtyniavo labai paprastai, tačiau, kaip parodė rezultatas, pakankamai efektyviai toje aikštėje – per daug negalvodami siųsdavo kamuolius tiesiog į priekį savo puolėjams, kurie arba kažką nuveikdavo, arba uždirbdavo kampinį ar baudos smūgį, arba nieko nenuveikę grįždavo ginti savų vartų. Apie kamuolio kontrolę „Olimpija“ ne tik negalvojo, bet ir nenorėjo to daryti. Po varžybų kalbintas „TEC“ vadovas buvo ganėtinai nusivylęs: „Mes neturėjom išankstinio plano, norėjom tiesiog žaisti futbolą, bet tokioje aikštėje labai buvo sunku žaisti įprastą žaidimą. Rungtynės buvo gal net prastesnės už praeito turo varžybas, galima sakyti, praeitą savaitę pasiekėm dugną, o šią savaitę dugne pramušėm skylę. Be to, nepavyko apsisaugoti nuo greitų varžovų puolėjų. Tam įtakos turėjo greitas kuriozinis pirmasis įvartis po kampinio ir mūsų vidurio gynėjo trauma. Kiti gynėjai nespėdavo su greitais puolėjais ir dėl to kildavo pavojingi momentai. Mums trūko taiklumo, šiek tiek sekmės ir šaltakraujiškumo. Vilėniškio baudos smūgis paglostė virpstą, Pranys iš 3 m nepataikė į kamuolį (į tusčius vartus), Dudėnas neuždarė, kai reikėjo, o tolimi smūgiai ir skersi perdavimai būdavo nelabai tikslūs. Visko nesuversi dėl aikštės kokybės, bet tokioje aikštėje futbolas labiau panašėjo į 7x7 futbolą, nei pilnavertį 11x11.“

 

Fakyrai  5:2  Ozas
Gegužės 18 d., 20:30 val., LFF stadionas.

Turbūt pačioje pagrindinėje ir centrinėje turo dvikovoje tarp pretendentų į lentelės viršutines pozicijas sveiką kailį išnešė „Fakyrai“, sutriuškinę savo „oranžinius“ varžovus rezultatu 5:2. Tiek ir prognozuojant mačo baigtį, tiek ir po jau pasibaigusio mačo drįsčiau teigti, jog rezultatas iš tiesų neatspindi tikrojo komandų pajėgumo. Ir ne todėl, kad „Fakyrai“ per mažai laimėjo, o todėl, kad tikiu, jog „Ozas“ iš tiesų yra komanda, verta tikrai daugiau. Žinoma, lieka dar daug mačų šiame sezone, tačiau vis tiek tie susitikimai su tiesioginiais konkurentais suteikia išties didelę ir rimtą atspirtį judėjimui lentelės pozicijomis.

„Fakyrų“ vadovas vis tik džiaugėsi, jog prieš motyvuotą varžovą pavyko sėkmingai sukovoti ir pelnytai parsivežti 3 taškus. Pakankamai lengva pergalė prieš pakankamai rimtą varžovą, sakyčiau. Dėl šios priežasties aikštės šeimininkai antrajame kėlinyje galėjo leisti savo lyderiams pailsėti išleidžiant mažiau patyrusius savo komandos draugus ir pataupant geriausiųjų savo žaidėjų jėgas ateities kovoms. Ne paslaptis, kad eilinį sykį puikiai „Fakyrų“ gretose pasižymėjo puolėjų duetas – A. Prunckus ir E. Tučinskis, praktiškai dviese sukūrę visus 5 komandos įvarčius. Jų tikslūs smūgiai ir pavojingi prasiveržimai, kaip akcentavo „Fakyrų“ vadovas, ir buvo pagrindinis „Ozo“ galvos skausmas. Taip pat akivaizdu buvo ir tai, kad „Fakyrai“ gindamiesi stengėsi pirmiausia neutralizuoti potencialiai grėsmingus „Ozo“ lyderių veiksmus, kas jiems gana puikiai sėkėsi, dėl to šeimininkų vartams kilo daug mažiau grėsmių. Tad tai buvo bene pirmosios rungtynės, kuriose „Fakyrų“ vadovą tenkino tiek puolėjų, tiek gynėjų darbas, tiek ir tarpusavio komunikavimas padedant saugams. Todėl panašu, jog po šios pergalės „Fakyrai“ tik dar labiau praalks pergalių, o eidami akivaizdžiai teisingu keliu ir nuolat gerindami savo žaidimą greičiausiai ir neblogai pasisotins.

Turbūt esminis lūžio taškas varžybose įvyko pirmojo kėlinio viduryje, kai „Ozas“ praleido 2 įvarčius per 10 minučių. Tai smarkiai išmušė komandą iš vėžių, o iš rungtynių grįžti ne sausomis pasidarė gerokai sudėtingesnė užduotis. Dėl to akivaidžiai krito ir komandos psichologinis nusiteikimas, tad natūralu, kad antrajame kėlinyje krito dar daugiau įvarčių. Antrojo kėlinio pradžioje dar tikėjęsi įmušti greitai ir vėl įsilieti į rungtynes „Ozo“ žaidėjai buvo priversti dar du kartus išsitraukti kamuolį iš savo vartų tinklo, kas visiškai pribaigė rungtynes. Tiesa, „Ozas“ antroje kėlinio pusėje dar sugebėjo ir patys dukart tiksliai smūgiuoti į vartus, tačiau tuomet „Fakyrai“ jau buvo užtikrinti rungtynių baigtimi ir tiesiog leido savo nestartinės sudėties žaidėjus, šiek tiek netgi ir paekperimentavo. Kaip ten bebūtų, po šios pergalės „Fakyrai“ išlieka trečioje vietoje, o „Ozas“ lieka gerokai žemiau su 7 taškai savo kraityje – mėsmalėje kartu su dar 3 ekipomis ir didele tikimybe, kad turnyrinės lentelės vieta keisis kone po kiekvieno turo.

 

TAIP  4:0  FKK Spartakas
Gegužės 18 d., 18:00 val., LFF stadionas.

6 pergalės iš 6 ir 18 taškų iš 18 – toks kol kas „TAIP“ ekipos žaidimas atrodo labai čempioniškai. Komanda tikrai tvirtai žengia pirmoje turnyrinės lentelės vietoje, o jiems lygių komandų bent jau iki šiol dar nesutiko. Tiesa, mačas su „Fakyrais“ lyg ir žadėjo daugiau intrigos, tačiau jos ten daug nematėme, kadangi visą situaciją visas rungtynes valdė „TAIP“ ir šansų ten kažko labiau apčiuopiamo parsivežti „Fakyrai“ jau neturėjo. „Spartakas“ stengėsi ir dirbo aikštėje iš širdies, tačiau šiam momentui LFF stadione „TAIP“ turi tikrai daugiau ką pasiūlyti. Tačiau kas ten žino, galbūt sugrįžus į rikiuotę visiems lyderiams Ukmergėje „Saprtakas“ sugebės užkurti tikrą pragarą „TAIP“ ekipai bent jau atsakomosiose rungtynėse, nes potencialo ir kovingumo ši komanda tikrai nestokoja.

Kaip ten bebūtų, pergalė tikrai pelnyta ir užtikrinta, nors rungtynių pradžioje taip galėjo ir neatrodyti – pirmąsias rungtynių minutes „Saprtakas“ pradėjo labai aktyviai ir kurį laiką savo varžovus laikė užspaudę, tačiau „TAIP“ po truputį įsibėgėjo ir praktiškai viską sugebėjo išspręsti dar pirmajame kėlinyje, kurį pabaigė rezultatui esant 3:0. Diena pasitaikė išties karšta, o „Spartako“ komandai, kuri tądien susirinko tikrai negausiai, tai tikrai pakišo koją. Šiaip ar taip šeimininkų pelnyti įvarčiai buvo pakankamai nuoseklūs, logiški ir puikiai atidirbti. Nors jų galėjo būti turbūt ir dar daugiau, tačiau „Spartakas“ stengėsi žaisti iki galo, neprarado ūpo ir noro, tad nenukabindami nosies nebeleido savo varžovams laisvai jaustis aikštelėje. Svečiai aikštejė dirbo iki pat rungtynių pabaigos, tuo tarpu „TAIP“ antrajame kėlinyje kiek atsipalaidavo ir ėmė rotuoti žaidėjus, dėl ko akivaizdžiai smuko žaidėjų koncentracija ir žaidimo kokybė.

Kalbintas „Spartako“ atstovas, beje, išskyrė iš „TAIP“ ekipos E. Jušką, kuris visų rungtynių metu grojo pirmuoju smuiku, o komandos draugai atakų metu dažniausiai tiesiog prisitaikydavo prie pastarojo užmojų ir sumanymų. Tą daryti, žinoma, sekėsi tikrai neprastai, tad tą atspindi ir triuškinantis rezultatas. Tačiau su žiupsneliu daugiau sėkmės viskas turbūt galėjo pasisukti ir kita linkme, kadangi pirmajame kėlinyje sukritę įvarčiai daugiau krito dėl gynėjų grubių klaidų, o ne puolėjų individualių sugebėjimų: pirmąjį įvartį „TAIP“ įmušė po to, kai nesėkmingai kamuolį gaudė vartininkas, o pirmas prie kamuolio suskubęs „TAIP“ ekipos žaidėjas atliko perdavimą savo komandos draugui jau į tuščius vartus; antrasis ir trečiasis įvarčiai krito praktiškai iš to pačio baudos aikštelės taško, kai „TAIP“ ekipos žaidėjui pasisekdavo smūgiuoti į vartus greičiau, negu „Spartako“ gynėjai suspėdavo kamuolį išvalyti. Tad sakykime, jog intriga tikrai dar neišnyko, o čempionatas tikrai dar nelaimėtas. Ypač turint omenyje tai, kad bent jau šiuo metu lentelės viduryje esančios komandos yra visos panašaus pajėgumo ir gali bet kuriuo metu puikiai sužaisti ar netikėtai iššauti bei nuskriausti preliminarius favoritus.

 

Prelegentai  2:2  Kruša-Basica
Gegužės 19 d., 20:00 val., LFF stadionas.

Prelegentams prognozuotos užtikrintos pergalės, deja, nesulaukėmė. Nesulaukėme apskritai šeimininkų pergalės, o „Kruša“ ganėtinai sėkmingai susitvarkė su savo užduotimis tądien ir visai pelnytai grįžta su 1 tašku. Kuklu, tačiau tuo pačiu ir savo tiesioginiam konkurentui neleista per daug atitrūkti į priekį. Nors komandos ir savo amžiaus vidurkiu turbūt labiausiai veteranės iš visų III lygos ekipų, tačiau tai jom netrukdo gana tvirtai ir stabiliai žengti pergalių keliu – abi jos šiuo metu yra pirmos lentelės pusės „narės“.

Lygiosios būtent ir byloja tai, kad varžybų būta itemptų nuo pat pradžios iki pabaigos. Rungtynės prasidėjo „Prelegentų“ aktyviu šturmu, o šeimininkai aiškiai buvo išsikėlę užduotį stengtis įmušti greitą įvartį, tačiau patyrusi „Krušos“ gynyba puikiai skaitė praktiškai visus „Prelegentų“ sumanymus, tad svečiams paliko išsilaikyti sausiems. Sužaidus 15 minučių „Prelegentų“ jėgos nuolat aktyviai atakuojant kiek išseko, tad žaidimas po truputį ėmė lygintis. Na, o keliniui persiritus į antrąją pusę, „Kruša“ net dažniau lankėsi savo varžovų aikštės pusėje. Beje, 2 puikias progas pirmajame kėlinyje turėjo būtent „Kruša“, tačiau D. Miečiui abu kartus pritrūko šaltakraujiškumo ir tikslumo išėjus vienam prieš vartininką. „Prelegentų“ didžioji dauguma pavojingų progų buvo sukurta būtent per tas pirmąsias 15 minučių , tačiau labai patikimai daugeliu atvejų žaidė „Krušos“ vartininkas (beje, jau ne pirmas rungtynes) A. Šeškus. Besibaigiant pirmajam kėliniui pagaliau krito ir pirmasis įvartis į šeimininkų vartus: G. Petryla savo firminiu reidu kraštu suklaidina kelis gynėjus, įsiveržia į baudos aikštelę ir stipriu perdavimu siunčia kamuolį arčiau vartų, kur atskubėjęs uždaryti perdavimą G. Pavilionis iš arti jau neklysta – 0:1. Ironiška, tačiau prieš pat praleisdami įvartį į savo vartus, „Prelegentai“ iššvaistė šimtaprocentę progą priešingoje aikštės pusėje, kai iš kokių 6 metrų jų krašto saugas nesugebėjo tiksliai smūgiuoti į tuščius vartus.

Antrajame kėlinyje „Prelegentai“ vėl nuo pat pradžių stengėsi lipti ant savo varžovų ir kuo greičiau išlyginti rezultatą, tačiau jų atakos dažniausiai buvo bevaisės ir lengvai nuskaitomos patyrusių „Krušos“ gynėjų. Tuo tarpu svečiai puikiai žinojo, kaip išnaudoti susiklosčiusią situaciją – vėl ilgas G. Petrylos reidas su kamuoliu, prasiveržimas dešiniuoju kraštu ir smūgis iš ganėtinai aštraus kampo. Vartininkui į pagalbą čia suskumba „Prelegentų“ gynėjai, kurie blokuoja smūgį, tačiau atšokęs kamuolys ties 11 metrų žyma yra nedelsiant smūgiuojamas to paties G. Pavilionio. Ir vėl tiksliai – 0:2. Kaip ir ramiau jau svečiams, tačiau ta ramybė greitai sudrumsčiama – „Prelegentai“ kelia kampinį, ties tolimuoju vartų virpstu laimi dvikovą, atmeta kamuolį į baudos aikštelės vidurį, kur tiksliai jau smūgiuoja „Prelegentų“ atstovas M. Jasas – 1:2. Iki varžybų pabaigos lieka 25 minutės, tad palyginti visai neilgas laiko tarpas, kurį iki šiol sėkmingai susitvarkiusi „Krušos“ gynyba turėjo nesunkiai įveikti. Deja, čia antrąja geltona kortele baudžiamas R. Klimavičius, tad „Kruša“ lieka mažumoje. „Kruša“ pakankamai sėkmingai ginasi, tačiau likus 10 minučių iki rungtynių pabaigos „Prelengentai“ surengia ataką kairiuoju kraštu, kelia kamuolį į baudos aikštelę, o ties tolimuoju virpstu jį pasivijęs „prelegentas“ jį analogiškai perduoda į baudos aikštelės vidurį. Ten antrąkart vėluoja „Krušos“ gynyba ir rezultatas lygus – 2:2. Nors „Kruša“ ir liko ganėtinai nusivylę teisėjo darbu, tačiau vis tik reikia pripažinti, jog lygiosios buvo tikrai dėsningas rezultatas žaidžiant abiems ekipoms tokį atvirą, aktyvų ir energingą futbolą.