Pavasarį 50 metų jubiliejų sutikęs vartininkas Audrius Dilys stebina savo sportiniu ilgaamžiškumu ir atsidavimu futbolui.

Profesionalo karjeros metu A. Dilys su Vilniaus „Žalgiriu“ 1999 m. tapo Lietuvos čempionu ir 2003 m. Lietuvos taurės laimėtoju. Baigęs karjerą didžiajame futbole, A. Dilys persikvalifikavo į salės futbolą. Net ir praėjusį sezoną, būdamas 49-erių, jis „VGTU-Vilkų“ gretose futsal A lygoje sužaidė 5 rungtynes ir sugebėjo įmušti 1 įvartį.

Audrius – etatinis įvairių mėgėjų varžybų dalyvis, o šį sezoną spėjo sužaisti 11 rungtynių LFF II lygoje dalyvaujančios Biržų „Širvėnos“ komandos sudėtyje. Trumpas etapas Biržuose jau baigtas, tačiau vartininkas ir toliau nemažins apsukų VRFS mėgėjiškuose turnyruose.

Nemaža dalis tos kartos žaidėjų savo futbolininko kelią Vilniuje pradėjo pas legendinį trenerį Vincą Kateivą. A. Dilys – ne išimtis.

„Prisimenu pirmąją treniruotę prie Vingio parko estrados. Ten visada treniruodavomės ir žaisdavome, kol sargas mus išvarydavo. Kaip pastatė pirmoje treniruotėje V. Kateiva mane į vartus, taip ir likau visam laikui, nė karto nežaidžiau kitoje pozicijoje. Jo įtaka buvo didelė, daug elementų atidirbau su gerbiamu treneriu“, – prisiminė A. Dilys.

– Į Vilniaus „Žalgirį“ patekote tik 1998 metais, būdamas 24-erių. Ar tada dar buvo didis dalykas žaisti šiame klube?

– Pradėjau žaisti Vilniaus „Panerio“ komandoje, kuri sudarė konkurenciją „Žalgiriui“. O kadangi dauguma to metu vyresnių žalgiriečių stengėsi išvažiuoti į užsienį, patekti į šį klubą būdavo paprasčiau. Ir mus, 4-5 paneriečius, taip perviliojo siūlydami geresnes sąlygas. O žaisti „Žalgiryje“ visada buvo prestižo reikalas, nes garsus vardas. Tik konkurencija tada buvo paprastesnė visiems išvažiuojant. Tie, kurie negalėdavo išvažiuoti patys, „Žalgirio“ savininkas Janušas Loputis padėdavo. Pagrindinė jo kryptis buvo Lenkija.

– Taip ir pats atsidūrėte Balstogės „Jagiellonia“ klube po kelerių metų?

– Tik vienam sezonui, kai „Jaga“ žaidė žemesnėje lygoje. Susituokėme su žmona, pradėjome medaus mėnesį. O čia skambina: ruoškis – važiuosi į Lenkiją. Ką padarysi, tokia sportininko duona. Susikrovėme daiktus ir po poros dienos jau buvome Balstogėje.

– Visi transferai vykdavo per J. Loputį?

– Be abejo, čia buvo jo pagrindinis biznis. Jeigu tik kas nors sužaisdavo geresnę atkarpą „Žalgiryje“, būdavo pakilime – važiuojam. Verslo modeliukas buvo užkurtas rimtas.

Janušas – futbolo verslininkas. Sportiniai rezultatai ir sportininkų savijauta jam buvo antroje vietoje. Esmė – daryti „babkes“. Būdavo ir tokių mėnesių, kai „Žalgiryje“ tekdavo pragyventi už 100 dolerių per mėnesį. Todėl visi ir norėdavo keliauti į užsienį.

– Kokia alga buvo „Žalgiryje“?

– Maždaug 500-700 dolerių. Bet tikrai ne visada ją mokėjo. Ateini prašyti pinigų, o tau sako: „Dengi netu, dengi na drugoj nedeli“. Duodavo 100 dolerių ir turi laukti, tempti laiką. Čia vieša paslaptis. Apie J. Lopučio asmenybę ir atsiskaitymo būdus daug istorijų sklando ir jos tikrai ne iš piršto laužtos.

– Dar mėginote įsitvirtinti Rusijos klube Saratovo „Sokol“.

– Čia kai žaidžiau „Paneryje“. Du mėnesius ten praleidau. Atrodė, viskas tvarkoje, treniravausi su komanda ir jiems tikau, bet kontrakto pasirašymas strigo, nes piniginiai klausimai taip ir nebuvo išspręsti. „Panerys“ negavo užsiprašytos išpirkos.

– Kaip tik tuo metu Saratovo „Avtodor“ krepšinio komandoje žaidė legendinis Gintaras Einikis. Buvo proga su juo susipažinti?

– Kadangi treniruočių ir rungtynių tvarkaraščiai kirsdavosi, tik vieną kartą buvome susitikę pabendrauti neformalioje aplinkoje. Bet iš kitų futbolininkų girdėdavau, kad G. Einikis Saratove patirdavo nemažai nuotykių.

– Į profesionalo karjeros pabaigą atstovavote mitais apipintai Visagino „Intero“ komandai, kuri 2007 metų A lygos sezone finišavo 11 pralaimėjimų serija, o paskutinių rungtynių Panevėžyje su „Ekranu“ net nebaigė.

– Visaginas norėjo turėti futbolo komandą aukščiausioje lygoje, bet norėjo ją turėti labai pigiomis sąnaudomis. O kai ir taip mažytis pinigų kranelis buvo užsuktas, norinčių žaisti sumažėjo. Jei reikėtų išmatuoti to sezono pabaigos gėdos laipsnį – jis būtų labai didelis. Paskutines rungtynes su „Ekranu“ pradėjome dešimtyje, bet dar trys žaidėjai krito dėl traumų. Antro kėlinio pradžioje, rezultatui esant 0:6, aš pats imitavau traumą. Pasakiau, kad negaliu žaisti. Būtų ten mus 20:0 suspardę.

– Kalbama, kad išvakarėse prieš tas rungtynes „Intero“ atstovai vos ne Vilniaus baruose ieškojo norinčių ir galinčių sužaisti Panevėžyje.

– Aš nenustebčiau. Ateini į rūbinę ir matai, kad mūsų susirinkę dešimt. Septyni lyg ir žaidę komandoje kažkuriuo metu, trys – iš kažkur surinkti, tarsi iš sporto mokyklų. Vaizdelis buvo... Ir mes kalbame apie A lygą. Visiškas pasityčiojimas iš futbolo.

– Po karjeros pabaigos kai kurie futbolininkai juda mėgėjų lygoje, kai kurie į futbolo aikštę net pažiūrėti negali. O štai jūs visad žaidžiate veteranų, salės futbolo, mažojo futbolo turnyruose. Futbolo „neatsivalgėte“?

– Aš pats pažaidžiu ir lauko tenisą, ir stalo tenisą. Futbolas man vis dar svarbus. Bet reikia pažymėti, kad tai jau nėra profesionali karjera, tačiau man patinka. Tai suteikia postūmį, padeda jaustis sveikam, išsikrauti, išvėdinti galvą. Kur kas geriau, nei sėdėti prie kompiuteriu ir žiūrėti į vieną tašką. Tai – veiksmas. Susitinki su draugais, patrauki vienas kitą per dantį, pasėdi pirtelėje. Daug pliusų.

– Dar vienas niuansas – mėgėjų komandos į rungtynes paprastai surenka mažiau žaidėjų, nei jų būna užsiregistravę prieš jas. Gi apie jus kalbama taip: jei A. Dilys užsirašė rungtynėms – 100 proc. jose bus. Esate pareigingas?

– Juk senas arklys vagos negadina? Jei užsidėjai pliusiuką registracijos formoje – eini ir žaidi. Priežasčių praleisti, jei nori, visada surasi. Aš išsiugdęs tokį požiūrį, kad jeigu kažką darai, turi daryti sąžiningai ir iki galo.

– Kiek ilgai tęsis jūsų futbolininko karjera, net jei ji neprofesionali?

– (Juokiasi) Aš pasakysiu kitaip. Mes su Dariumi Spetyla-Pečiumi žaidžiame „Gariūnų“ komandoje. Mums kartu sudėjus – per 100 metų. Ar kurioje kitoje mėgėjų lygoje rasite tokio amžiaus vartininkų duetą, kurie būtų ne vien statistai, bet dar pastovintys ant kojų ir galintys pagauti kamuolį? Abejoju. Gal apie tai reikėtų pasidomėti lietuviškos Guinnesso rekordų knygos pildytojams. Kol kaulai laiko ir raumenys neplyšta – ketinu toliau judėti.

– Gal kitą sezoną vėl pamatysime jus futsalo čempionate?

– Nemanau. Pažiūrėkite į mano pasą. Yra jaunesnių ir perspektyvesnių.

– Bet VRFS futsalo I lygoje už „Akto“ komandą dar sužaistumėte.

– Už juos tai bet kada galėčiau, kad ir su viena koja. Tik noro reikia turėti.