Futbolininko Dariaus Miceikos pavardė Lietuvos futbolo sirgaliams asocijuojasi su gražiausiu įvarčiu rinktinės istorijoje.

2006 metais per Europos čempionato atrankos rungtynes su Škotija Kaune D. Miceika pasižymėjo nuostabiu smūgiu krisdamas per save. Lietuviai tas rungtynes pralaimėjo 1:2, bet pralaimėjimo kartėlį pasaldino šis unikalus įvartis.

Dabar 38-erių D. Miceika žaidžia VRFS III lygoje, „A komandos-Margirio“ ekipoje ir treniruoja mažuosius sportininkus „Margirio“ futbolo mokykloje.

Vienas garsiausių III lygos žaidėjų papasakojo apie istorinį įvartį, anksti karjeros pabaigą priartinusias traumas ir treniruotes su vaikais.

– Dariau, ar garsusis įvartis į Škotijos vartininko Craigo Gordono ginamus vartus pakeitė tavo gyvenimą?

– Vienas įvartis karjeros ar gyvenimo tikrai nepakeičia. Tuo metu dėmesio sulaukiau daug, kalbėjo visi, rašė žurnalistai, sveikino draugai. Patekau į gražiausių rinktinės įvarčių topus, smagu. Vėliau po truputį viskas pasimiršo, dabar tik per youtube galiu jį pasižiūrėti.

– Ir kaip dabar tai atrodo?

– Atrodo kaip gražus įvartis per save (šypsosi). Bet panašių šiais laikais galima pamatyti daug. Aišku, tokį įmušti gali sykį net ne per 10 metų – įmušiau tik vieną per visą karjerą, todėl jis ir yra įsimintiniausias.

– Tie metai turėjo įsiminti ne tik debiutu rinktinėje – sezoną vainikavo draugiškos rungtynės Kuveite. Turėjo būti egzotiška.

– Labiausiai įstrigo ilga ir varginanti kelionė. Keliavome po atrankos rungtynių Farerų Salose. Skrydis ilgas, daugiau nei 5 tūkst. kilometrų. Kuveitas įsiminė daugybe ginkluotų pareigūnų ir didžiuliu karščiu. Ten treniravomės 23 val. vietos laiku, nes sunkiai pakėlėme vietos karštį. Įsiminė ir musulmonų religingumas, konkrečiu laiku jie puola melstis. Iš Europos atvykus į musulmonų šalį buvo įdomu pamatyti tokius kultūrinius skirtumus.

– Prie tolimų skrydžių teko įprasti atstovaujant Rusijos Chabarovsko SKA „Energija“ klubui. Ten žaidė ir Tomas Mikuckis. Dabar turite, ką prisiminti „Margiryje“?

– Kitiems nelabai pasakojame, nes niekas ir neklausia. Bet kai susėdame su T. Mikuckiu, kalba ir prisiminimai dažnai pakrypsta apie tuos laikus. Sunkios būdavo kelionės, nes beveik visos vykdavo jungiamaisiais skrydžiais per Maskvą. Bet Chabarovske aš daugiau laiko praleidau reabilitacijose po traumų, nei žaisdamas futbolą. Daug išvykų esu praleidęs. Užtat T. Mikuckis nuolat skraidė. Grįžęs po kelionės per aštuonias laiko juostas dar tris dienas vaikščiodavo kaip kosmonautas.

– Labai jaunas išvykai į Sankt Peterburgo „Zenit“, bet praleidęs du sezonus, ten „neužsikabinai“. Kodėl?

– Kai sulaukiau kvietimo, dar nebuvau sulaukęs ir 19-os. Tada „Zenit“ aplinkoje visi kalbėjo apie a.a. Irmantą Stumbrį, taip pat žaidusi toje komandoje. Atsiliepimai buvo geri, todėl ir kitus lietuvius jie vertino palankiai.

O man nepavyko pritapti galbūt dėl jauno amžiaus. Mane pakvietė treneris Jurijus Morozovas, bet dėl sveikatos problemų jis netrukus pasitraukė iš komandos. Jį pakeitė kiti, o po to į „Zenit“ atvykęs čekų specialistas Vlastimilas Petržela atsivežė daug čekų ir slovakų. Patekau į dublerių komandą, nors Vlastimilas žadėjo paimti į pagrindinę komandą ir ragino sunkiai dirbti. Bet man, 19-mečiui, buvo sunku atlaikyti didelę legionierių konkurenciją ir galiausiai išvykau į Liepojos „Metalurgs“ pas Benjaminą Zelkevičių.

– 2003 m. Rusijos čempionato sidabro medalį gavai?

– Ne, nes čempionate nesužaidžiau nė karto, kelis kartus rungtyniavau tik taurės turnyre.

– Sutinki, kad dabar lietuviams ne tik į „Zenit“, bet ir į Rusiją išvažiuoti žaisti šansų nedaug?

– Sunku pasakyti, nes nenusimanau futbolo rinkoje. Mano laikais jaunimui pagrindinė ir dažniausia kryptis buvo Rusija. Vėliau tendencijos keitėsi ir jaunimas ėmė žvalgytis į vakarus, kai atsirado daugiau galimybių patekti į, tarkime, Anglijos akademijas. Prieš 20 metų jaunuoliai tokių šansų negaudavo, tai ir važiuodavo į Rusiją.

– Aktyviai žaisti nustojai 32 metų, po trumpo karjeros etapo Estijoje, Silamajės „Kalev“. Tokį sprendimą nulėmė traumos?

– Taip. Dar Chabarovske turėjau rimtų problemų su keliais. Kentėjo vieno kelio raiščiai, po to kito, o galiausiai ir apskritai nutrūko. Tada supratau, kad metas baigti, nes vien tik gydžiausi, o žaidžiau epizodiškai. Be to, norėjau daugiau laiko praleisti su šeima, nes vaikas pradėjo lankyti mokyklą.

 

– Viename interviu užsiminei, kad ankstyvą karjeros pabaigą nulėmė ir prastas požiūris į futbolą bei padarytos klaidos. Ką turėjai omenyje?

– Tą, kad kai tau 29-eri ir jau tiek problemų dėl sveikatos – vadinasi, kažką darai ne taip. Anksčiau neturėjome tiek informacijos apie kūno priežiūrą, mitybą, jėgų atstatymą, tinkamą apšilimą prieš treniruotes. Per vėlai supratau, kad profesionalus futbolininkas privalo kruopščiai rūpintis savo kūnu, šiuo klausimu trūko profesionalumo. Žinoma, sporto medicinos priemonės buvo kitos, tačiau ir pats dažnai į tai numodavau ranka. Nueidavau į pirtį ir atrodė, kad viskas gerai, nereikėjo nei masažų, nei kitų procedūrų. Atrodė, negalavimai praeis savaime ir važiuoji toliau.

– Dabar, žaidžiant futbolą mėgėjiškai, praeities traumos neprimena apie save?

– Ne, nes žaidžiu retai ir būnu labai atsargus. Ne taip, kaip anksčiau, kai neturėjau stabdžių, vienodai galėdavau „varyti“ sekindamas save ir štanginėje, ir aikštėje. Vienu metu mane paprotino T. Mikuckis. Jis dirbo sunkiai, bet mokėdavo laiku sustoti, duoti kūnui pailsėti. Daug ko pasimokiau iš jo. Jei treniruotėse būčiau dirbęs kaip Tomas, tikrai būčiau žaidęs ilgiau.

– T. Mikuckis ir dabar visiems negaili patarimų.

– Ir labai gerai! Juk žmogus atžaidė iki 36 metų, išliko geros sportinės formos. Traumų, žinoma, turėjo, bet lyginant su manimi, jos nebuvo rimtos. Stebiuosi, kaip T. Mikuckis ir dabar žaidžia po keturis kartus per savaitę įvairiuose turnyruose ir visur visiems vadovauja, duoda nurodymų. Aš jam liepiu eiti dirbti treneriu. Turėtų būti neblogas.

​

– Kokia patirtis „Margirio“ mokykloje dirbant su vaikais?

– Dirbu ir su pačiais jauniausiais, 2016 m. gimimo, ir su 2012-2013 m. gimimo. Jau galima įžvelgti gabesnius, todėl pradedame skirstyti į grupeles. Tie, kurie su kamuoliu draugauja – dirba kartu, kuriems sekasi prasčiau – duodame kitus pratimus. Svarbiausia, kad vaikas pats mylėtų futbolą ir norėtų treniruotis, o ne būtų verčiamas tėvelių. Laukia daug darbo, bet tikiuosi, kad kažką užauginsime. Jei tokia nedidelė mokykla kaip „Margiris“ išugdys rinktinės lygio žaidėją – bus super.

– O pačiam treneriui įdomus toks darbas? Pakanka motyvacijos ir kantrybės?

– Iš pradžių buvo sunku, ypač su mažiausiais. Pats mokiausi juos perprasti, nes 5 metų vaikams tu turi būti kaip draugas, o ne reiklus treneris. Turi mokėti juos sudominti treniruotėmis. Po pirmųjų treniruočių su penkiamečiais išeidavau visas šlapias nuo streso ir įtampos. Dabar jau pripratau, vaikai irgi priprato prie manęs.

Tokio amžiaus judriems vaikams pirmiausia rūpi pokštai, juokai. Patirties perdavimas ir specifiniai patarimai jiems dabar nerūpi, tam laikas ateis vėliau. Bandome imtis techninių pratimų, darbo su kamuoliu. Gal ne visiems įdomu, nes dažnai norisi padūkti, bet užduotis vykdo. Matysime, gal užaugs Lietuvos futbolo ateitis.