Penktadienį oficialiai prasideda Tokijo vasaros olimpinės žaidynės, o vyrų ir moterų futbolo turnyras olimpiadoje jau startavo.

Olimpinis futbolas – specifinis reiškinys ir patenkins tikrai ne kiekvieno futbolo gurmano skonį. Bet padės užpildyti tuštumą tarp EURO 2020 ir naujo klubinio sezono laukimo.

Nacionalinėms rinktinėms gali atstovauti jaunimo U-23 rinktinės nariai ir trys vyresni futbolininkai. O kadangi dėl pandemijos olimpiada buvo atidėta metams, Tokijuje galės žaisti ir 24-erių sulaukę futbolininkai.

Nepaisant tokios sistemos trūkumų, ir olimpinėse žaidynėse galima rasti žinomų futbolo žvaigždžių. VRFS pristato reiškinį pavadinimu „Olimpinis futbolas“.

 

Istorija

Futbolas olimpinių žaidynių programoje debiutavo 1900 m. Paryžiuje kaip parodomoji sporto šaka. Nuo 1908 m. futbolas tapo oficialia olimpinės programos dalimi. Nuo 1996 m. dėl olimpinių medalių kovoja ir moterys.

Jei šiais laikais olimpiadoje žaidžia jaunimo rinktinės, prieš kelis dešimtmečius žaidynėse rungtyniauti galėjo tik mėgėjai. Tais laikais buvo įprasta taisykles apeiti profesionalus fiktyviai įdarbinant tam tikrose gamyklose ir suteikiant jiems mėgėjo statusą.

Tokia praktika ypač populiari buvo Rytų bloko šalyse po Antrojo pasaulinio karo. Minėtame regione pabrėžtinai nebuvo profesionalaus sporto, visi sportininkai buvo mėgėjai, „dirbę“ valstybės gamyklose ir fabrikuose. Todėl iš aukščiausio lygio kovose užgrūdintų „mėgėjų“ sulipdytos olimpinės rinktinės skynė pergales. Tuo laikotarpiu olimpinį auksą laimėjo Vengrija, SSRS, Jugoslavija, VDR, Lenkija ir Čekoslovakija.

Tarptautinis olimpinis komitetas suprato nuostatų netobulumą ir nuo 1984 m. atsisakė „mėgėjiško“ futbolo sampratos. Nuo 1992 m. rinktinėms taikomas amžiaus cenzas, o nuo 1996 m. leidžiama pasikviesti tris „veteranus“.

Vyrų turnyruose po tris kartus olimpinį auksą laimėjo Vengrija (1952, 1964 ir 1968 m.) ir Didžioji Britanija (1900, 1908, 1912), po du – Argentina (2004 ir 2008), SSRS (1956 ir 1988) bei Urugvajus (1924 ir 1928). Dar 14 valstybių nugalėjo po sykį.

Brazilijos rinktinė pirmą ir vienintelį olimpinį auksą iškovojo 2016-aisiais Rio de Žaneire. Tada „Maracana“ stadione brazilai su Neymaru priešakyje palaužė vokiečius. Pagrindinis rungtynių laikas ir pratęsimas baigėsi lygiosiomis 1:1, o 11 m baudinių serijoje 5:4 triumfavo Brazilija. Penktojoje smūgių serijoje „Freiburg“ atstovo Nilso Petersono smūgį atrėmė brazilų vartų sargas Wevertonas, o netrukus Neymaras šovė tiksliai ir „Maracana“ pasinėrė į džiaugsmo siautulį.

Rio de Žaneire brazilus į triumfą atvedė Rogerio Micale, dabar treniruojantis Saudo Arabijos klubą „Al Hilal“.

Bronzą 2016 m. olimpiadoje laimėjo Nigerijos atstovai, rungtynėse dėl 3-iosios vietos 3:2 įveikę Hondūrą.

 

Lietuviški motyvai

1924 m. Paryžiaus olimpinėse žaidynėse dalyvavo ir Lietuvos futbolo rinktinė. Deja, kapitono Stepo Garbačiausko treniruoti lietuviai pasirodė neįkvepiančiai. Po 40 valandų trukusius kelionės traukiniu Lietuvos futbolininkai jau pirmosiose rungtynėse 0:9 neatsilaikė prieš Šveicariją ir savo pasirodymą baigė.

Remiantis istorinio įvykio amžininkų įvairias liudijimais peršasi išvada, kad lietuviai į olimpiadą keliavo visiškai nepasirengę: ne tik nesusižaidę, bet drauge nebuvo surengę nė vienos treniruotės, be aptarnaujančio personalo, net be kamuolio, o kai kurie – ir maisto su savimi nepasiėmę. Po kelionės suvargę nuėjo miegoti tik paryčiais, o jau dieną laukė olimpinis krikštas. Tad nieko nuostabaus, kad rungtynėse prieš šveicarus mūsiškiai jokių šansų neturėjo.

Po kelių dienų Lietuvos komanda Paryžiuje sužaidė draugiškas rungtynes su Egipto atstovais ir jiems pralaimėjo dar skaudžiau – 0:10.

Bene geriausiai tuometę situaciją atspindi rinktinėje žaidusio Stasio Janušausko atsiminimai: „Kai išėjom, akis pastatėm – stadionas didelis, tribūnos apie 40 tūkstančių vietų. Pasimetėm, buvom pratę žaisti paupiuose, kurmių išraustose pievose, kojos pradėjo virpėti. Iš pradžių ir šveicarai buvo atsargūs, bet kuo toliau, tuo labiau įsitikino, jog mes dar naujokai, ypač nežinom, ką daryti, kai kamuolys lekia oru. Pirmą kartą pamatėm tokį žaidimą galvom. Mes daugiau žaisdavom ant žemės. Kai kamuolys lėkdavo aukštas, traukdavomės atbuli, laukdami, kol pasieks žemę. Na ir užkūrė jie mums pirtį. Pradėjo dar daugiau žaisti aukštais perdavimais. Aukštus kamuolius daugiausia atmušinėdavom viršugalviu, o svarbiausias smūgis koja bato nosies galu – špicu. Žaidėm penkiais puolėjais. Jie neturėjo ką veikti, stovi ir žiūri, kaip mums golus muša. Pamatėm, kad jie kamuolį geriau valdo kojomis, nei mes rankomis.“

1924 m. Lietuvos olimpinė futbolo rinktinė.

Futbolo istorikas Gediminas Kalinauskas knygoje „Lietuvos futbolo raida 1905–2018“ taip pat apžvelgia 1924-ųjų rinktinės situaciją: „Sunku net suvokti, kaip mūsų rinktinei pavyko apeiti daug gana griežtų reikalavimų. Mat, kaip įprasta, iš anksto buvo išsiunčiama dalyvių paraiška. Mūsiškiai joje nurodė 16 futbolininkų (buvo leidžiama 22), bet į Prancūzijos sostinę išvyko tik 10 išvardintų tame sąraše, nes pavėlavo į traukinį 4 klaipėdiečiai ir nevažiavo S. Darius (LFLS) bei L. Gelermanas („Makabi“). Visgi buvo pasiimti V. Byla, J. Žukauskas ir J. Žebrauskas. Pastarajam gynėjui ir teko išbėgti į aikštę vietoj iš anksto registruoto kairiojo puolėjo klaipėdiškio Bartaičio. Niekas „nesuuodė“, kad H. Gecas ir J. Hardingsonas neturėjo Lietuvos pilietybės. Įdomu, kokia Lietuvos rinktinė būtų buvusi su klaipėdiečiais, kurie demonstratyviai ilgą laiką pilietybės kratėsi, dažnai neatvykdavo į draugiškas rinktinės rungtynes.“

1988 m. Seulo olimpiadoje nugalėjusioje SSRS rinktinėje buvo ir lietuviškų motyvų. Treneris Anatolijus Byšovecas į rinktinę pakvietė sostinės žalgiriečius Arminą Narbekovą ir Arvydą Janonį. Pastarasis žaidė vienas rungtynes, o A. Narbekovas tapo ryškia figūra SSRS komandoje ir per 6 rungtynes pelnė 2 įvarčius.

Finale Seule SSRS po pratęsimo 2:1 nugalėjo Braziliją. A. Narbekovas žaidė pirmą kėlinį, vėliau dėl traumos vietą aikštėje užleido Jurijui Savičevui, kuris ir pelnė pergalingą įvartį.

Brazilijai 1988 m. olimpiadoje atstovavo garsusis Romario, skaudžiai pergyvenęs nesėkmę finale.

Prisimindamas Seulo įvykius, A. Narbekovas vėliau paleido skambią frazę: „Po finalo Romario norėjo su mūsiškiais apsikeisti marškinėliais, bet nepavyko. Džiaugsmo buvo daug. Bet vėliau grįžome į savo klubus žaisti už 200 rublių, o Romario pasirašė su 9 mln. dolerių sutartį su Eindhoveno klubu.“

 

Tokijas-2021

Tokijo olimpinėse žaidynėse vyrų futbolo turnyre tradiciškai kovos 16 rinktinių, suskirstytų į 4 grupes. Į ketvirtfinalį iš kiekvienos keliaus po dvi geriausias.

Pagal paraiškas „ant popieriaus“ kol kas solidžiausiai atrodo Ispanijos rinktinė. Luiso de la Fuente treniruojamos komandos branduolį sudaro žaidėjai, prieš dvejus metus laimėję Europos U-21 čempionatą. Be to, L de la Fuente sudėtį pastiprino šešiais futbolininkais, žaidusiais EURO 2020: pirmiausiai išsiskiria saugas Pedri ir vartininkas Unai Simonas, o taip pat – Dani Olmo, Mikelis Oyarzabalis, Ericas Garcia ir Pau Torresas.

Trauma sutrukdė Marco Asensio vykti į Europos čempionatą, bet gavo kvietimą žaisti olimpinėje Ispanijos rinktinėje. Madrido „Real“ atstovas dabar teigia esąs sveikas ir „stipriai motyvuotas“.

Brazilijos rinktinės paraiškoje ryškiausiai šviečia Dani Alveso pavardė. 38-erių veteranas per savo karjerą laimėjo 43 trofėjus, bet dar neturi olimpinio aukso. „Tikiuosi, kad mano svajonė išsipildys. Olimpiada yra magiškas sporto renginys“, – sakė D. Alvesas. Brazilai dar stiprinosi „Everton“ puolėju Richarlisonu bei „Aston Villa“ saugu Douglasu Luizu.

Solidų praėjusį sezoną Genujos „Sampdoria“ klube sužaidęs Maya Yoshida yra žaidynių šeimininkės Japonijos rinktinės kapitonas.

„Manchester United“ gerbėjai atidžiai seks savo atstovų Amado Diallo ir Erico Bailly žaidimą Dramblio Kaulo Kranto rinktinėje.

Ant „West Ham“ suolo tris sezonus „marinuotas“ veteranas Winstonas Reidas kartu su „Burnley“ puolėju Chrisu Woodu taps rimta paspirtimi Naujosios Zelandijos rinktinei.

Meksikos komandos vartus gins 36-erių ilgaplaukis garbanius Guillermo Ochoa, nacionalinėje rinktinėje sužaidęs net 114 mačų. O Prancūzijos jaunimą į kovą ves 35-erių kapitonas Andre Pierre'as Gignacas, jau šešerius metus rungtyniaujantis Meksikoje, „Tigres UANL“ klube.

 

Faktai ir įdomybės

* Tokijo olimpiados futbolo varžybų stadionai talpina nuo 42 tūkst. iki 70 tūkst. žiūrovų, bet šias dvi savaites jie bus tušti dėl pandeminių ribojimų.

* Įspūdingiausiu olimpiadų futbolo finalu laikomas mūšis dėl aukso 1996 m. Atlantoje. Ten legendinio italo arbitro Pierluigi Collinos teisėjautame finale Nigerijos futbolininkai dramatiškoje kovoje 3:2 nugalėjo Argentiną.

* Olimpinio čempiono statusą yra išsikovojusios ir pirmo ryškumo futbolo žvaigždės: Neymaras (Brazilija, 2016 m.), Lionelis Messi (Argentina, 2008), Luisas Enrique ir Josepas Guardiola (Ispanija, 1992), Gabrielis Heinze (Argentina, 2004), Nwankvo Kanu (Nigerija, 1996), Samuelis Eto'o (Kamerūnas, 2000).

* Tokijuje 1964 m. jau vykusiose vasaros žaidynėse pasiektas individualus rezultatyvumo rekordas. Čempione tapusios Vengrijos rinktinės lyderis Ferencas Bene per 5 rungtynes sugebėjo įmušti 12 įvarčių.

* Greičiausio olimpiadų įvarčio autorius yra Neymaras. 2016 m. žaidynėse jis kamuolį į Hondūro rinktinės vartus pasiuntė jau 14-ą mačo sekundę.

Tekstą parengė Vilmantas Remeika