R. Jankauskas: „Pirmame kėlinyje pajutau, kad nepaleisime šio šanso“ (Interviu) Visos

 

„Čempionai, čempionai!!!“, – vėlyvą ketvirtadienio vakarą griaudėjo VGTU sporto salėje iš džiaugsmo šokinėjantys Kaišiadorių Baltų komandos žaidėjai.

Jie antrą sezoną iš eilės triumfavo Select I lygos pirmenybėse. Triumfavo sunkiai, tik pačioje sezono pabaigoje paviję VGTU–Inžineriją ir galiausiai aplenkę ją lemiamose rungtynėse.

Pastarosios dienos VRFS salės futbolo varžybose buvo labai įtemptos ir dramatiškos.

Dramos prasidėjo dar antradienio vakarą VDA–2 ir Baltų rungtynėse. Situacija prieš jas buvo tokia, kad lygiosios arba Baltų pralaimėjimas būtų garantavę čempionų titulą VGTU–Inžinerijai. Žodžiu, kaišiadoriškiams tos rungtynės buvo gyvybės ar mirties klausimas.

Dailininkams mačas nieko nelėmė, bet jie pasirodė principingi ir kovą davė. Baltai geriau pradėjo, o antro kėlinio pradžioje pirmavo 3:1. Bet VDA dubleriai atsitiesė ir sugebėjo išlyginti rezultatą.

Galėjo įvykti lemtingas mačo ir viso sezono lūžis, tačiau Kaišiadorių žaidėjai pademonstravo tvirtus nervus ir nepasimetė. Reikia pastebėti, kad tuo momentu nesužibėjo ir VDA–2 gynyba su vartininku. Įkrito vienas įvartis, antras ir pabaiga jau priklausė Baltams. Jie nugalėjo rezultatu 7:4.

Taigi, sezonas baigėsi VGTU–Inžinerijai ir Baltams turint po 29 taškus. Tokiu būdu skelbiamos auksinės peržaidimo rungtynės (įdomu, kad sezone abi komandos taip pat pasidalino po pergalę).

Auksinis mačas vyko VGTU sporto centre. Visi, kurie ketvirtadienį tikėjosi pamatyti intrigą, turėjo nusivilti. Baltai tą vakarą (ir turbūt visą sezoną) buvo tiesiog geresnė komanda. Aikštėje priimdavo racionalesnius sprendimus, geriau išnaudodavo progas ir būdavo ramesni ginantis, kai varžovais kartais be reikalo karščiavosi.

Jau po pirmo kėlinio Baltai buvo priekyje 6:1, tad per likusį pusvalandį jiems tereikėjo neiššvaistyti sukaupto pranašumo. Antrame kėlinyje VGTU pasirodymą labai pagyvino žaidžiantysis treneris Giedrius Barevičius, kaip reikiant „užsukęs“ žaidimą. Buvo kelių minučių atkarpa, kai svečiams net pereiti aikštės vidurį tapo sudėtinga.

Daugiausiai G. Barevičiaus pastangų dėka inžinieriams pavyko priartėti iki 6:3. Tačiau didesniems žygdarbiams tą vakarą jie nebuvo pajėgūs. Baltai nugalėjo ir pelnytai apgynė I lygos nugalėtojų titulą.

Apie antrą sezoną iš eilės laimėtas I lygos pirmenybes apžvalgininkas kalbėjosi su Baltų komandos treneriu Romu Jankausku.

Pasak jo, G. Barevičius ir jo treniruojama komanda nusipelno pagarbos: „Varžovai pastebimai atkuto antrame kėlinyje ir prie to daug prisidėjo Giedrius. Jis užvedė visą komandą, kuri bandė kovoti iki galo. Ir jei taip būtų žaidę nuo pirmų minučių, rungtynės būtų kur kas atkaklesnės.“

– Kai rezultatas tapo aiškus, visa komanda šokinėjo iš laimės, o jūs santūriai laikėtės nuošaliau. Kodėl?

– Nesu santūrus, bet taip jau išėjo... Šį sezoną turėjome gerą pamoką – tai nutiko gruodį per rungtynes Širvintose. Tuomet pirmavome 6:2, buvo likę žaisti dešimt minučių ir sugebėjome rungtynes baigti lygiosiomis 6:6, vos ir nepralaimėjome. Todėl šį kartą norėjau išlaukti paskutinio švilpuko.

Neabejoju, kad esame verti šios pergalės. Solidžiai pradėjome ir jau pirmo kėlinio viduryje pajutau, kad šį vakarą viskas bus gerai, kad nepaleisime šio šanso. Antrame kėlinyje buvo karštų momentų prie mūsų vartų, bet žaidimo kontrolę išlaikėme, ji daugiau mažiau buvo mūsų pusėje ir nugalėjome pelnytai.

– Paskutinėmis sezono savaitėmis vijotės lyderius neturėdami teisės suklysti. Jautėte spaudimą dėl to?

– Aš jau ne kartą minėjau, kad šioje grupėje visos komandos apylygės ir lengvų rungtynių nebūna. Išskirtinio spaudimo nebuvo. VRFS taurės finalą buvome pralaimėję, dabar atsigriebėme kitame finale. Sėkmingai sužaidėme jo pradžią ir dievulis mus apdovanojo įvarčiais.

Nors didžiąją sezono dalį teko vytis lyderius, toli nuo jų nebuvome atsidūrę. Vienu metu į priekį išsiveržė Vilniaus kolegija, bet tas jų pranašumas buvo likviduojamas. Tą ir padarėme įveikdami juos 17 ture. O 19 turo mačas namie su VDU–ŠA buvo vos ne lemiamas. Gerai sužaidę jį laimėjome 8:5 ir dabar – štai esame pirmi.

– Kas šį salės futbolo sezoną buvo sunkiausia?

– Būtent tos rungtynės su VDU–ŠA ir buvo sunkiausios, kertinės. Ne dėl žaidimo – rezultatas įrodo mūsų pranašumą –  bet dėl kitų su jomis susijusių dalykų. Rungtynių svarba buvo didelė ir prieš jas netekome pagrindinio vartininko Egidijaus Žagaro. Pakvietėme kitą vartininką Kęstutį Sinkevičių, bet ir jis negalėjo padėti. Sukantis iš padėties, į vartus pastačiau savo sūnų Saulių Jankauską.

Saulius praleido 5 įvarčius, tačiau tą kartą atrodė labai patikimai, atrėmė daug pavojingų smūgių. Prisipažinsiu, prieš tas rungtynes man buvo sunku psichologiškai, ramybės nedavė įvairios mintys. Dvejonių kilo ne dėl to, kad galbūt nepasitikėčiau Sauliumi. Ne, juo pilnai pasitikėjau. Tiesiog buvo sunku išardyti antrą ketvertą, kuriame jis žaidė ir kuriam įnešdavo ramybės bei stabilumo. Nežinojau, ar tai nepakenks mūsų žaidimo kokybei. Tačiau nerimavau be reikalo, kadangi toks sprendimas ir rizika pasiteisino visomis prasmėmis.

– Du sezonus iš eilės laimite I lygą. Gal jau ryšitės praverti Futsal A lygos duris, ar laikysitės savo nuostatos?

– Dar pernai išsakiau daugybę priežasčių, kodėl mums nenaudinga eiti į A lygą – visos šios priežastys išlieka aktualiomis ir dabar. Pirmiausiai, neturime normalios salės, kurioje galėtume priimti varžovus aukščiausioje lygoje. Žiemą pas mus šalta ir drėgna, menkai šildoma. Važiuoti žaisti į Kauną ar Jonavą būtų ir nenaudinga, ir brangu.

Per lemiamas I lygos rungtynes su VGTU–Inžinerija Vilniuje 90 proc. žiūrovų buvo mūsų sirgaliai. Jie atvyko iš Kaišiadorių. A lygoje žaidžiant svečiuose mūsų palaikyti ateitų vienas kitas vietinis kaišiadoriškis, kiti tiesiog nepajėgų važinėti kiekvieną kartą.

Futbolą mes žaidžiame ne tik dėl savęs, bet ir dėl žiūrovų. Todėl man malonu matyti, kaip ankštoje Kaišiadorių salėje sienos būna aplipusios žiūrovais. Žmonės ateina pažiūrėti rungtynių šeimomis. Palikę savo miestą, sunaikintume tokią bendruomeniškumo dvasią. Todėl būsime biednesni, bet arčiau savo žiūrovo.

– Prasideda lauko futbolo sezonas ir tradiciškai į jį neriate be rimtesnio pasirengimo.

– Taip, tokios realijos jau daug metų. Galbūt esame vienintelė komanda, kuri žaidžia ir salėje, ir lauke. Kitos komandos dalyvauja 7x7 turnyre Sportimoje, bet 7x7 formato futbolas daug artimesnis didžiajam futbolui. O mes rudenį iš lauko į salę ir pavasarį iš salės į lauką einame praktiškai be treniruočių, todėl pirmieji 3 turai visuomet būna labai sunkūs.

III lyga, kurioje žaidžiame, Baltams yra aukšto lygio varžybos. Pernai joje likome per vidurį, šešti. Kaip bus šiemet – žiūrėsime. Pirmiausiai bus svarbu kuo greičiau susižaisti ir atgaivinti tarpusavio ryšius aikštėje.