2020-ieji įeis į istoriją visomis prasmėmis. Dėl trumpesnio VRFS bei SFL sezono – taip pat.

III lygos komandos vietoje įprasto pusmečio žaidė tik keturis mėnesius, vietoje 22 rungtynių – tik 16.

Tačiau rungtynių trūkumą su kaupu kompensavo intriga ir pirmenybių atomazga, kai tik paskutiniame ture paaiškėjo galutinis prizininkų trejetas – A komanda-Margiris, Navigatoriai ir FKS Ukmergė.

Komandų pasirodymą 2020 m. sezoną įvertinsime tradicinėje apžvalgoje.

 

1. A KOMANDA-MARGIRIS, 10-4-2, 54:20, 34 taškai

Prieš sezoną su buvusia A komanda susijungęs FK Margiris iš karto sulaukė daugiausiai dėmesio dėl komandos branduolį sudariusio buvusių garsių futbolininkų rato. Tiesa, kai kurie rungtynėse pasirodydavo labai retai, o Darvydas Šernas sezono viduryje persikėlė į AFK.

Tačiau margiriečiams auksą nukalti padėjo tie, kurie buvo ryškūs bei pastebimi ir profesionaliame futbole – Eivinas Zagurskas, Tomas Mikuckis, Gajus Kulbis, Vytautas Lukša, sezono pabaigoje prie jų prisijungė ir Edgaras Česnauskis.

Pavasarį iš Margirio stovyklos pasigirdo ambicingų planų laimėti visas rungtynes, bet po sezono čempionų treneris Gražvydas Mikulėnas pareiškė, kad tai tebuvo korespondentų pramanai. Tiesa, tuo pačiu pripažino, kad toks noras iš tiesų buvo, bet „ne viskas pasirodė taip paprasta.“

Per 16 turų A komanda-Margiris patyrė dvi nesėkmes: prieš Ozą (1:3) ir Versmę (1:2). Visgi panašu, kad tai buvo susikaupimo stokos pasekmė. O kai reikėjo rinkti pergales, favoritai įrodė savo galią, lemiamose rungtynėse nepalikdami vilčių Navigatoriams (5:1). Po kelių dienų prie čempionų titulo jie pridėjo ir SFL taurę, kai finale 2:0 taip pat įveikė Navigatorius.

G. Mikulėnas sutinka su teiginiu, kad varžovai prieš juos kaudavosi su didesne energija nei įprastai: „Jautėme tai visą sezoną. Be abejo, žaidėjų pavardės, tų, kurie žaidę rinktinėje ar su gera karjera, motyvavo kiekvieną komandą. Aš manau, kad jei varžovai su tokia energija būtų žaidę visas rungtynes, ne tik prieš mus, čempionatas galėjo būti dar atkaklesnis.“

Paklaustas, kaip pavyko suvaldyti visų garsių futbolininkų ego ir charakterius, čempionų treneris sakė: „Kaip ir kiekviename kolektyve, svarbiausia yra tinkamai paskirstyti žaidimo minučių laiką. Bet man problemų nebuvo – vyrai suprato tai ir vyravo draugiška atmosfera. Tie, kurie labiau patyrę ar ragavę profesionalo duonos labai pozityviai reagavo į mažiau patyrusius. Pastarieji rodė didelį norą mokytis iš vadinamųjų profesionalų. Todėl jokių konfliktų nepasitaikė.“

O kokia bus A komandos-Margirio ateitis? Ar turėsime stabilius III lygos lyderius, ar tai tebus trumpalaikis projektas?

„Stengsimės išsaugoti branduolį. Žaidžiame futbolą savo malonumui, jokios prievartos čia nėra. Pažiūrėsime, kaip atrodysime 2021 metais, bet dar negirdėjau, kad kažkas norėtų išeiti iš komandos ir panašiai“, – teigė G. Mikulėnas.

Margirio vadovas Gediminas Paberžis taip pat neabejojo, kad komanda 2021 metais sieks dar vieno titulo: „Dabar pailsėsime, žiemą ketiname dalyvauti 7x7 turnyre ir ruošimės kitam sezonui. Turėtume sulaukti ir pastiprinome. Šiemet dažniausiai rėmėmės 12-14 žaidėjų, tad reikia didesnio rezervo.“

 

2. FK NAVIGATORIAI, 11-0-5, 54:25, 33 taškai

Elementarų tikslą kiekvienose rungtynėse sužaisti pagal savo galimybes kėlę Navigatoriai tą darė ne visada, bet lemiamoje sezono dalyje pagerino savo pozicijas.

Po pirmo rato jie buvo penkti, bet solidžiai sužaidė lemiamą atkarpą ir net sudalyvavo auksinėse čempionato rungtynėse, po kurio tenkinosi sidabro medaliais.

„Pernai lygoje buvo treti, o taurėje iškritimo jau pirmame etape. Šiemet lygoje likome antri ir patekome į taurės finalą. Vadinasi, progresas yra ir sezonas buvo geras. – vertino Navigatorių kapitonas Kęstutis Maželis. – Po pirmo rato stovėjome 5 vietoje, tuomet kėlėme tikslą laimėti visas likusias rungtynes, kad galėtume sakyti, jog padarėme viską, ką galėjome. Turėjome gerus šansus prieš paskutinį turą, bet jis nenusisekė. Po lemiamų III lygos rungtynių ir pralaimėjimo liko šioks toks kartėlis, tačiau nereikia dievo varyti į medį.“

Navigatoriams buvo rungtynių, kur jie apmaudžiai „merkė“ taškus. Pavyzdžiui, 2:0 pirmaudami prieš Medžius, sugebėjo pralaimėti 2:3. O neišnaudotų progų mače 0:1 pripažino FC Vovos pranašumą.

Visgi klubo vadovas sako, kad neiškovotų taškų skaičiuoti ir spėlionėmis užsiimti nėra reikalo – tą pati galėtų daryti ir Margiris, ir bet kuri kita komanda.

Visos komandos kentė nuo traumų, jų neišvengė ir Navigatoriai. Tačiau į akis krinta tai, kad ši komanda viso sezono metu išlaikė stabiliai gerą susirinkimą į rungtynes bei aukštą komandinę dvasią ir motyvaciją. Rudenį kelios pergalės buvo išplėštos tik charakterio dėka.

Žinoma, pasitaikydavo ir vidinių kibirkščių, tačiau visa tai pavykdavo išspręsti nesugadinant bendro mikroklimato.

„Viskas su tuo buvo gerai. Turime porą emocingesnių žmonių, bet jei kyla nesutarimų, pasikalbame tarpusavyje ir žaidžiame toliau. Visi žmonės skirtingų charakterių, taip jau yra. Kalbant apie sudėtį, mes stengėmės kuo rečiau remtis dubleriais iš Old Boysų komandos, nes beveik visada pavykdavo surinkti 14-15 žaidėjų branduolį.

Manau, kad mūsų stiprybė ta, kad sudėtis yra lygi, panašaus pajėgumo. Neturime aiškiai išreikšto lyderio, visi keitimai būna lygiaverčiai. Todėl žmonės sugebėjo susiderinti savo asmeninius reikalus su komandos grafiku ir nuolat rinkosi į rungtynes. Jei turėtume kokius tris lyderius, o kiti tik mėgintų taikytis prie jų, žaidėjams nebūtų smagu. O kai kiekvienas komandoje jaučiasi lygiavertis, tai ir patiems įdomiau, todėl renkasi į rungtynes“, – komandinio futbolo privalumus dėstė K. Maželis.

 

3. FKS UKMERGĖ, 9-2-5, 28:25, 29 taškai

2020-ųjų sezoną viena seniausių VRFS struktūros komandų pasitiko su esminėmis vidaus permainomis. Jie pakeitė pavadinimą iš FKK Spartako į labiau regioną reprezentuojantį vardą FKS Ukmergė ir įsteigė dublerių komandą.

Toks sprendimas pasiteisino su kaupu. Dubleriai be vargo nunešė SFL D diviziono auksą, o dalis jaunimo jau spėjo praverti pagrindinės komandos duris.

Pagrindinė klubo komanda III lygoje laimėjo bronzą, nors sezono pradžioje medaliais nekvepėjo. Pernai iškovotą SFL taurės titulą FKS Ukmergė prarado po sensacingo pralaimėjimo Olandams, o Supertaurės mače turėjo pripažinti Medžių pranašumą. Maža to, prarado ir susižeidusį pagrindinį savo vartininką Nerijų Kačinską.

Tad klubo vadovų deklaruotas atsargus tikslas patekti į lygos Top-6 atrodė logiškas bei pamatuotas.

Įsivažiavo ukmergiškiai lėtai. Pergalės jie rankiojo, tačiau jos buvo sunkios, neretai ištrauktos pačioje rungtynių pabaigoje. Bet netrukus į vartus grįžo N. Kačinskas ir visa komanda palengva įsibėgėjo.

Ukmergė ilgą laiką laikėsi tarp lyderių, bet rudenį po dviejų pralaimėjimų Navigatoriams ir Margiriui reikalai ėmė blogėti. Visgi rungtynės spalio 11 dieną Pilaitės manieže prieš Granitą tapo kertinėmis. Atkakliame mače FKS Ukmergė triumfavo 1:0 ir tai tapo esminiu lūžiu siekiant medalių.

Ant VRFS pakylos Ukmergės futbolininkai grįžta po dviejų sezonų, praleistų turnyro lentelės viduryje, pertraukos. Malonus netikėtumas šio miesto futbolo bendruomenei ir sprigtas apžvalgininkui, kuris būrė jiems vietą apatiniame lygos šešete.

„Sezonas puikus, pasiekėme užsibrėžtą tikslą ir dar su bonusu. Labai geras jausmas ir stipriai paneigus išankstines prognozes, – sakė ilgametis Ukmergės komandos kapitonas Igoris Krasinas. – B komanda laimėjo savo divizioną, todėl visi laimingi. Iš dublerių mus papildė Giedrius Vaivada – suteikė greičio ir energijos, to mums trūko. O dabar belieka teisingai atšvęsti puikų sezoną.“

Kad sezonas buvo puikus, pritarė ir klubo vadovas Benas Terekas: „III lygoje būti trejetuke yra didelė garbė ir labai geras rezultatas mums kaip komandai, kuri kasmet darosi vis brandesnė visomis prasmėmis. Antros komandos atsiradimas pridėjo daug pozityvo – tiek savo pasirodymu, tiek žaidėjais, kurie įnešė naujų vėjų ir į pagrindinę komandą.

Labai smagu, kad mūsų gretose jau daug metų yra susiformavęs branduolys, aplink kurį puikiai lipdosi ir kiti žaidėjai. Šiemet sukurtas moto „Už kovą iki galo!“ puikiai atsispindėjo aikštėje, ko pasekoje turime rezultatą, kuriuo galime didžiuotis visi kartu. Ir didelis dėkui mūsų fanų būriui, kuris neretai lydėdavo ir į išvykos rungtynes.“

 

4. FK GRANITAS, 9-2-5, 44:20, 29 taškai

Kartesnį apmaudą už Granitą turbūt jaučia tik tos komandos, kurioms nepavyko išsaugoti vietos III lygoje. Didžioji sezono dalis Naujosios Vilnios ekipai ėjosi puikiai, bet ją vainikavo savotiškas šūvis sau į koją lemiamu metu.

Prieš pirmenybes Granito žaidžiantysis treneris Jevgenijus Rybakovas tvirtino, kad tik nuolat rinkdami svarbiausius savo žaidėjus jie gali tikėtis būti tarp medalininkų.

Pernai Naujosios Vilnios komanda turėjo rimtų komplektacijos problemų, tačiau šiemet sugebėdavo surankioti svarbiausius savo žaidėjus. O tai virsdavo į kokybišką žaidimą ir gerus rezultatus.

Rugpjūtį Granitas apskritai buvo sunkiai sustabdomas – per 5 turus surinko 13 taškų, o varžovai niekaip nesugaudė Žygimanto Kirsio ir Dariaus Kazubovičiaus.

Tačiau lemiamoje sezono atkarpoje Granito garvežys nuvažiavo nuo bėgių. Pasipylė pralaimėjimai, o apmaudi nesėkmė principinėje kovoje su Ukmerge (0:1) galiausiai kainavo medalius. Granitiečiams tai buvo neišnaudotų progų rungtynės – jiems taip ir nepavyko pergudrauti tobulas rungtynes sužaidusio varžovų vartininko N. Kačinsko.

Likimas lėmė, kad Granitas antrą sezoną liko ketvirtas, nors ir vėl surinko vienodai taškų su bronzine čempionato komanda. Tad apmaudas didžiulis.

„Dabar visi gali skaičiuoti, kur ir kokių taškų nesurinkome ir t.t. Tačiau reikėjo tinkamai sužaisti vienas rungtynes su Ukmerge – (mes jas sužaidėme gerai, tiesiog niekaip neįmušėme) ir būtų pagirtinas sezonas su medaliais. Bet taip nenutiko“, – konstatavo J. Rybakovas.

 

5. FK ELEKTRĖNŲ VERSMĖ, 8-1-7, 29:25, 25 taškai

Praėjusiais metais Versmės komandai čempionų titulas išsprūdo pačiame paskutiniame ture, tad prieš šį sezoną Elektrėnuose vyravo natūralus troškimas atsigriebti. Jų nebaugino ir grėsmingasis Margiris. Versmės vadovas Romas Ščiuka tuomet sakė, kad garsiems futbolininkams savo pranašumą dar teks įrodinėti aikštėje, o saviškiams kėlė aukščiausius tikslus.

Vieną kartą Versmė nugalėjo Margirį (2:1) ir įrodė, kad su tokiais varžovais pajėgūs kovoti. Tiesa, ta pergalė suteikė tik moralinį pasitenkinimą – iki tol per 14 turų buvo prarasta per daug.

Traumos buvo pagrindinis veiksnys, retinęs Versmės gretas ir gerokai silpninęs jų galimybes siekti aukštų pozicijų.

„Sezonas prastokas, nes likome be prizinių vietų, – pripažino R. Ščiuka. – Pirmame rate žaidėme tikrai gerai. Bet kai iškrito 3 gynybos pagrindo žaidėjai, rezultatų kreivė smuko žemyn. Pakeisti tų žaidėjų neturėjome kuo. Kai kas žaidė ir traumuoti, kėlinį ar pusę kėlinio, todėl galiu tik padėkoti vyrams už atsidavimą šį sezoną.“

„Buvo pora apmaudžių pralaimėjimų, kur galėjome laimėti ir paskutinėse rungtynėse su Granitu turbūt būtume kovoję dėl medalių. Bet tokia situacija pas visus, todėl rezultatai šiai dienai tokie“, – teigė Versmės vadovas.

Taurės turnyre Versmė pasiekė pusfinalį, o ten pralaimėjo būsimiems nugalėtojams Margiriui.

 

6. FK MEDŽIAI, 5-7-4, 31:28, 22 taškai

Pernykštis FK Medžių triumfas buvo su įspūdingai dramatiška ir laimingai pasibaigusia istorija.

Šios sėkmės įkvėpti, žaliai balti kruopščiai rengėsi 2020 m. kovoms. Ruoštis joms čempionai pradėjo dar tuomet, kai pirmuoju karantinu nekvepėjo. Visgi ir atkėlus pirmenybes jie turėjo produktyvų pasirengimą, sužaidė 4 kontrolines rungtynes, o sezoną pradėjo pergale Supertaurėje.

Įvykusios permainos sudėtyje leido daryti išvadą, kad Medžiai ir atjaunėjo, ir sustiprėjo. Komandos vadovas Paulius Glosas tuomet nežadėjo, kad apgins titulą, tačiau apie medalius tikrai galvojo.

Deja, sezono įkarštyje užklupusios traumos privertė atsisakyti ambicijų ir skaičiuoti netektis. Vasaros pabaigoje Paulius vienu metu priskaičiavo dviženklį iškritusių žaidėjų kiekį. Kritiniu metu gelbėjo pastiprinimas iš dublerių komandos, o tai padėjo finišuoti pirmame šešete.

Košmariškam sezonui pasibaigus, P. Glosas dalį atsakomybės dėl nesėkmių prisiėmė sau.

„Nesinori dar kartą kartotis, bet šiemet traumos mus pjovė labai žiauriai, – sakė jis. – Ne mes vieni nuo to kentėjome. Bet dėl to kažkiek kaltės turėčiau prisiimti ir pats. Artėjant Supertaurės mačui, ruošėmės labai aktyviai, treniravomės daugiau nei įprastai, žaidėme draugiškas, o tai vėliau tikrai atsiliepė.“

Todėl bene geriausiu susirinkimu anksčiau garsėję Medžiai dažniausiai teturėdavo 3-4 keitimus, padėdavo dubleriai, o kai kuriems teko žaisti neišsigydžius traumų. Ir už tokį atsidavimą klubo vadovas žaidėjams reiškia didelę padėką.

Apie kitą sezoną P. Glosas dar kalba nenoriai – reikia poilsio ir atsigavimo, be to, neaišku nei koks tas sezonas bus, nei kada prasidės.

„Taip pat mūsų komandos vardu noriu padėkoti visoms komandoms už konkurencingą ir įdomų sezoną, pasveikinti prizininkus, Margirį – žinoma – su dubliu. Šiemet jie tikrai buvo stipriausi“, – pažymėjo P. Glosas.

 

7. VJFK TRAKAI, 6-4-6, 26:31, 22 taškai

VJFK Trakai šiemet maloniai nustebino. Nors komandos statistinis amžiaus vidurkis (25,9) nelabai išsiskiria nuo kitų, tačiau aikštėje daugiausiai laiko praleidžia žalias jaunimas. Dėl to trakiškiams būdingas banguotas žaidimas bei rezultatų svyravimai.

Jų treneris Vidmantas Zagurskas visad akcentuoja, jog siekti aukštumų negali dėl patirties ir jaunimo pasitikėjimo savo jėgomis stokos.

Trakams prognozavau iškritimą iš lygos, bet jie ryžtingai paneigė apžvalgininko sapaliones.

„Įspūdžiai po sezono – geri. III lygoje geras futbolo lygis, netgi su į čia prasibrovusiais naujokais reikia kovoti rimtai. Nė vienose rungtynėse mes nesijautėme favoritais, bet nesijautėme ir autsaideriais“, – komentavo V. Zagurskas.

Visgi Trakų jaunimui prireikė nemažai laiko įsivažiuoti ir sutvirtėti. Po 9 turų jie turėjo tik 7 taškus, todėl švietėsi kova dėl išlikimo.

Galima sakyti, kad lūžis įvyko po 11 ture pasiektų lygiųjų 1:1 namie su A komandos-Margirio ekipa. Šis rezultatas Trakų futbolininkams lyg užaugino sparnus. Sezoną jie pabaigė 7 nepralaimėtų rungtynių serija ir laimėjo B grupės turnyrą.

„Sezono pabaigoje man buvo malonu matyti komandos susitelkimą ir patobulėjusį jaunimą. Toks yra ir bus mūsų tikslas – visada kovoti dėl pergalės, po truputį į komandos žaidimo mechanizmą įtraukiant jaunus žaidėjus“, – kalbėjo treneris.

 

8. FK OZAS, 6-3-7, 30:28, 21 taškas

Antrą sezoną iš eilės Ozas anksti apleido medalių dalybų klausimą ir rūpinosi kitais reikalais. Paguoda nebent ta, kad skirtingai nei pernai, iki paskutinio turo neteko kabėti lentelės apačioje ir laukti kitų komandų malonės.

Ozas tapo klasikiniu pavyzdžiu, ką gali komanda su solidžia sudėtimi, jei tik susirenka ir motyvuojasi.

Puikiai suprasdamas tai, Ozo vadovas Domantas Savičius pavasarį sakė, kad aukštai bus tie, kurie rinks bent po 15 žaidėjų kiekviename ture. Vargstantys su 1-2 keitimais pasmerkti vegetuoti apačioje.

Sezono pradžioje komanda įgyvendino antrąją vadovo išsakytos teorijos dalį. Oranžiniai netgi užfiksavo charakteringą 6 pralaimėjimų seriją liepos – rugpjūčio mėnesiais.

Bet kai jiems ėmė skambėti pavojaus varpai, staiga pradėjo rinktis į rungtynes ir su solidžia sudėtimi labai greitai atsispyrė iš lentelės apačios pozicijų.

Sezonas, kaip sakoma, į nuostolius. Nes komandai su tokia istorija nelabai svarbu, 5, 8 ar 9 vietą užimti.

Paklaustas, kaip pasiekti, kad Ozas visų pirmenybių metu rinktųsi ir žaistų taip, kaip rudenį, D. Savičius susimąstė: „Norėčiau žinoti atsakymą į šį klausimą. Komanda turi būti pirmas pasirinkimas futbolo fronte, aukščiau už draugiškus pasižaidimus ir kitas lygas. Didelis klausimas, ar to galima pasiekti. Bet kokiu atveju, rugsėjo – spalio pradžios forma džiugino, taip su tokiu kolektyvu pažaisti dar norėtųsi.“

 

9. AFK, 5-3-8, 22:34, 18 taškų

Kartais tu planuoji vienus tikslus ir užduotis, bet realybėje nutinka priešingai. Taip buvo su AFK komanda, kuri, nepaisant pastebimų praradimų tarpsezoniu, sezono išvakarėse buvo nusiteikusi optimistiškai. Manyta, kad į Margirį nutekėjus ryškioms pavardėms, pasitemps ir sužibės kiti.

Realus AFK tikslas – patekti į pirmą šešetą – atrodė pasiekiamas pirmosiomis sezono savaitėmis. Deja, vėliau AFK'ai krito į gilią duobę.

Tamsiausias periodas laukė rugpjūčio ir rugsėjo mėnesiais, kai patirta gniuždanti šešių pralaimėjimų serija. Atrodė, AFK pasmerkti kristi į SFL A divizioną. Tačiau lyg koks gelbėtojas komandoje pačiu laiku atsirado Darvydas Šernas, didžia dalimi prisidėjęs prie jos atgimimo.

D. Šerno ir kitų pastangomis pavyko užsikabinti už saugios 9-os pozicijos, bet tik dėl palankesnio tarpusavio kovų santykio (1:1 ir 1:0) žemyn buvo nustumta FC Vova.

Apie sudėtingą sezoną pasakoja AFK atstovas Darius Navikas: „Ne tik mums, bet ir nemažai daliai kitų komandų situaciją koregavo traumos, saviizoliacijos reikalavimai ir t.t. Vidutiniškai per rungtynes negalėdavo padėti apie 10 žaidėjų, todėl net pilnavertes treniruotes daryti buvo sudėtinga.

Susidarius tokiai situacijai, neverta galvoti apie kitas nesėkmingo pasirodymo priežastis. Džiaugiamės, kad permainingas sezonas pagaliau baigėsi, džiaugiamės išnešę sveiką kailį ir tikimės, kad kitais metais savo potencialą atskleisime geriau.“

 

10. FC VOVA, 5-3-8, 23:27, 18 taškų

Iš dviejų III lygos naujokų ambicingiausiai atrodė Vova. Rimta, motyvuota ir neblogai subalansuota komanda su didele fanų baze mesdavo iššūkį kiekvienam oponentui nežiūrint į jų statusą VRFS hierarchijoje.

Pirmame rate voviniai neblogai patriukšmavo įveikdami Navigatorius (1:0), sužaisdami lygiosiomis su Medžiais (3:3) ir sutriuškindami Ozą (4:1). Vienu metu Vovai ruseno viltis įšokti į Top 6 vagoną, bet viską sugriovė pralaimėjimai Trakams ir Ukmergei.

O B grupėje Vovos entuziazmas išseko ir jie pateko į nesėkmių ruožą. Pralaimėjimas priešpaskutiniame ture AFK (0:1) buvo lemtingas, galiausiai nustūmęs naujokus į 10-ą poziciją.

Sunku pasakyti, kokios priežastys lėmė Vovos nuopuolį rudeniniame sezono etapę. Savo vertinimo nepateikė ir komandos atstovai.

FC Vova traukiasi atgal į SFL A divizioną. Bet žinant šios komandos ambicijas, jau po metų galima laukti jų sugrįžimo į III lygą.

 

11. FK LENTVARIS, 4-1-11, 24:68, 13 taškų

Lentvarį galima tituluoti nestabiliausia III lygos komanda. Dar vieni naujokai į aukštesnę pakopą atėjo sustiprinę komandą, prie jų prisijungė ir žinomas futbolininkas Arsenijus Buinickis, tapęs rimta paspirtimi.

„Medalių gal ir nelaimėsime, bet iškristi jau pirmame sezone taip pat nesinori. Galime tapti stipriais lygos vidutiniokais“, – pavasarį lūkesčiais dalinosi klubo vadovas Nerijus Varnas.

Potencialo Lentvario futbolininkai turėjo nemažai, tačiau tapti tvirta ir nuoseklius rezultatus demonstruojančia komanda jiems nepavyko.

Pasiekti rezultatai puikiai iliustruoja stabilumo stoką. Jau pirmame ture jie iki paskutinės sekundės kovėsi su Medžiais (1:2), vėliau du kartus nukovė Ozą, nukeliavo iki SFL taurės ketvirtfinalio. Tačiau skandalingi pralaimėjimai Navigatoriams (1:12) ar Margiriui (0:17) atrodo sunkiai paaiškinami.

N. Varnas pasidžiaugdavo komandos demonstruotu charakteriu, kad po skaudžių nesėkmių pavykdavo atsitiesti ir rinkti taškus kituose mačuose. Bet lemiamoje atkarpoje to charakterio ir pritrūko. Rungtynės su Vova ir Trakais galėjo išgelbėti Lentvario sezoną, tačiau abiem šiems varžovams pralaimėta 1:4. Todėl Lentvaris grįžta į SFL žemėlapį.

 

12. FGBK AKTAS, 1-4-13, 22:56, 7 taškai

Jeigu Lentvaris buvo nestabiliausia lygos komanda, tai Aktą galima laikyti stabiliausia.

Jau sezono pradžioje Genių rezultatai buvo blogi, o vėliau viskas ėjo stabiliai blogyn.

Vienintelė sezono pergalė pasiekta rugpjūčio mėnesį Ukmergėje (2:1) prieš vietos komandą. Pastariesiems tai galėjo kainuoti bronzos medalius, tačiau Ukmergė sugebėjo atsigriebti kituose susitikimuose.

Anksti į dugną smigęs Aktas neparodė gyvybės ženklų ir B grupės turnyre su „savo lygos“ varžovais. O beviltišką sezoną puikiai atspindėjo paskutinis turas, kai Akto komanda nesusirinko ir perleido techninę pergalę Vovai.

​

Aktui ir jo vadovams artimiausiu metu laukia nemažai darbo ir teks priimti svarbius strateginius sprendimus.

Kai kas mano, kad tai buvo Akto atsisveikinimas su didžiuoju futbolu ir netrukus įvyks logiška tranzicija į grynai veteranų futbolo komandą.

Vienas Akto vadovų Nerijus Jakučionis skubotų sprendimų nelinkęs priimti, lygiai taip pat tragedija nelaiko istorinio iškritimo iš III lygos.

„Kalbant apie ateitį, dar neturime aiškių planų ar gairių. Antra vertus, žaidi futbolą tame divizione, kurio esi vertas pagal sudėtį, žaidėjų amžių, meistriškumą. Ir viskas. Mėgautis futbolu ir sava bendruomene gali bet kuriame divizione. Tai mūsų hobis, kurį norime paversti maloniu užsiėmimu, o ne sunkiu gimdymu, kaip buvo didžiąją sezono dalį, kuomet reikėjo surinkti sudėtį rungtynėms. Į ateitį žvelgiu optimistiškai. Vis tiek bus kažkaip – dar niekad taip nebuvo, kad niekaip nebūtų, sakė Šveikas“, – pozityvia nata sezoną ir šią apžvalgą pabaigė N. Jakučionis.