#VRFS_ legendos: „Ozo“ gimimas, Tapyrai, Tapinas ir 20 metų atsidavimo Visos

 

Ozas yra vienas tų raktinių žodžių, kuris kelia asociacijas su Vilniaus regiono futbolu. Futbolo klubas „Ozas“ VRFS III lygoje žaidžia jau dešimtą sezoną iš eilės, o Sekmadienio lygoje rungtyniavo nuo pat jos įkūrimo 2005 metais.

Šio tūkstantmečio pradžioje įkurtas klubas pradeda skaičiuoti trečią savo gyvavimo dešimtmetį. Apie klubo įsteigimo aplinkybes, jo istoriją ir įsimintinus nutikimus papasakojo gyva „Ozo“ legenda Domantas Savičius.

 

Pradžių pradžia ir Tapinas

Klubo užuomazgos siejamos su paskutiniuoju praėjusio amžiaus dešimtmečiu, kai dabartiniai „Ozo“ veteranai, dar būdami paaugliais, rinkosi pagainioti kamuolį.

Užuominų apie FK „Ozą“ galima aptikti ir lietuviškoje Vikipedijoje. Ten trumpai rašoma: „Komanda pavadinta „Ozas“, kadangi mėgstamiausia būsimų klubo narių susibūrimo vieta buvo sostinės Ozo g. šalia kapinių esantys aikštynas. 2001 m. balandį klubas debiutavo III lygos Vilniaus B zonoje.“

Vienas „Ozo“ įkūrėjų, jo vadovas D. Savičius sako, kad ši informacija teisinga: „Viskas prasidėjo 1997-1998 m., kai su draugais bėgdavome iš pamokų žaisti futbolo ant buvusių guminių aikštelių prie dabartinio „Impulso“. Dar ir Vilniaus „Spartako“ chebra prisijungdavo. Vėliau įstojome į universitetus, toliau rinkomės žaisti ir kilo idėja išbandyti save didžiajame futbole 11 prieš 11. Taip ir pradėjome žaisti Vilniaus apskrities futbolo federacijos B lygoje.“

Pradžia buvo labiau nei mėgėjiška. Jaunuoliai startavo baltomis maikutėmis, o numerius ant jų patys nusipiešdavo markeriais.

VAFF varžybose keitimai buvo griežtai reglamentuoti, ne taip, kaip mėgėjų lygose, kur rotuoti futbolininkus galima tarsi ledo ritulyje. Todėl neapsieita be kuriozų. Pakeliui į vienas rungtynes Grigiškėse dalis „Ozo“ komandos įstrigo kamščiuose. Mačą pradėjo visi, kas galėjo. O atvykus pastiprinimui, „Ozas“ jau 2 min. atliko pirmus ir vienintelius keitimus, į aikštę mesdamas savo lyderius.

Legendos byloja, kad VAFF'o B lygoje „Ozui“ atstovavo ir futbolui neabejingas žurnalistas Andrius Tapinas.

„Taip, žaidė vieną ar du sezonus, bet kažkuo neišsiskyrė. Nemenkinat A. Tapino, pasakysiu, kad komandoje jis nebuvo geriausias žaidėjas. Bet tokių buvo ir daugiau“, – sakė D. Savičius.

VRFS lygoje „Ozas“ išsiskiria ir unikalia apranga – ryškios oranžinės spalvos marškinėliais. Kai buvo nuspręsta siūtis savo aprangas, už tokią spalvą nubalsavo didžioji komandos dalis. Įtakos tam turėjo ir EURO 2000 čempionatas bei efektingu žaidimu pasižymėjusi Nyderlandų rinktinė. Olandų simpatikų „Oze“ netrūksta ir dabar.

Be to, oranžinė spalva yra ir originali, nes mėgėjų futbole įprastai dominavo geltonos, mėlynos spalvinės gamos.

 

„Žaidžiau ir žaisiu“

Pats D. Savičius „Ozui“ atstovauja jau 20 metų. Nuo pat tų juokingų baltų, markeriais išmargintų marškinėlių 2001-aisiais, iki šių dienų.

„Komanda susiformavo 2000-aisiais, bet jos debiutas VAFF'e įvyko 2001-aisiais. Tad šiemet jau 20-as sezonas, – skaičiavo Domantas. – Kaip ištveriu tai? Čia yra pats mylimiausias hobis. Aišku, kad šeima visada bus pirmoje vietoje, bet futbolas mano gyvenime tvirtai užima antrą vietą ir tai galima suderinti. Labai mėgstu futbolą ir žaidžiu visur, kur galiu. Žaidžiu už Kėdainius veteranų čempionate, taip pat Vasaros ir Senjorų lygose. Žaidžiu ir žaisiu III lygoje, dar žadu kartais sužaisti už „Ozo tapyrus“. Taip per savaitę išeina 3-4 pasižaidimui. O labiausiai prie širdies didysis futbolas 11 prieš 11.“

Praėjusį rudenį „Ozo“ vadovas atšventė 40-ąjį jubiliejų, bet bucų pakabinimui vinies dar nėra paruošęs.

„Visada galvodavau, kad pažaisiu iki 35-erių, galbūt iki 40-ies ir viskas. Dabar jau galvoju: jei yra sveikatos ir jėgų, kodėl nepajudėjus toliau? Galbūt galėčiau varyti iki 50-ies, bet netikiu, kad tai įvyks III lygoje“, – svarstė jis.

Šių metų III lygoje „Ozas“ pirmauja pagal rodiklį, kuris daug džiaugsmo neteikia. Tai yra vyriausia amžiaus vidurkiu komanda (32,9 metų), nežymiai lenkianti „Navigatorius“ (32,0) ir „Medžius“ (31,1).

„Mes senstame, nes kelerius pastaruosius metus menkai atsinaujiname. Šioje situacijoje yra dvi pasirinkimo galimybės. Galima imti 3-4 jaunus žaidėjus, taip nubyrant kažkam iš senosios kartos. Arba mėginti toliau išsilaikyti savame lygyje, kuris, natūralu, krenta. Praėjęs sezonas parodė, kad III lygoje galime būti per vidurį, bet klausimas, kiek komandos narių tai tenkina? Visada norisi konkurencijos, su kažkuo varžytis, kažko siekti.

Bet jei imsi iš šalies pastiprinimą, dabartinės chebros žaidėjas gaus ne 60 minučių, o 20-30. Ir po kelių turų jis ims svarstyti, kad gal geriau alaus atsigerti, nes žaidžia vis rečiau, tai atsilieps lankomumui. Kažkada Navigatoriai krito, bet grįžo stipresni. Mums taip pat reikės išspręsti šią dilemą“, – analizavo D. Savičius.

 

Titulai

Nemažai mėgėjiškų klubų, savo egzistavimą pradėję prieš 15-20 metų, vėliau sunyko, pasitraukė į mažesnio formato turnyrus ar keitė pavadinimą susijungdami su kitomis komandomis.

„Ozas“ tvarus ir išliko toks, koks buvo.

„Grėsmės išnykti nebuvo, nors kai vasaromis rungtynėms registruodavosi 9-10 žmonės, nerimas kildavo. Pasitaikė keli pereinamieji momentai, kai žiemą rasdavome pastiprinimo ir judėdavome pirmyn. Dabar kurį laiką vėl nesipildome ir gali tekti pasekti „Akto“ keliu, leidžiantis į žemesnį lygį, bet išsaugant savo kompaniją. III lygoje darosi vis sunkiau. Seniau sunku būdavo su lyderiais ir favoritais, dabar sunku su visais“, – lygino „Ozo“ vadovas.

Prizų „Ozas“ spėjo prikaupti. 2012 ir 2018 m. iškovojo SFL taurę, du kartus tapo lygos prizininkais. O svariausias trofėjus – 2017 metų III lygos čempionų taurė.

Tas sezonas buvo vienas atkakliausių, lenktynės tarp „Ozo“ ir FKS „Ukmergės“ išliko gyvos iki paskutinio turo. Titului iškovoti „Ozui“ pakako 47 taškų. Tai žemiausias rodiklis III lygos istorijoje žaidžiant du pilnus ratus. Taip pat su 47 taškais po metų čempionais tapo ir „Medžiai“.

2017 metų spalį pirmavęs lygoje „Ozas“ Fabijoniškėse priėmė FKS „Ukmergę“, atsilikusią trimis taškais. Po pirmo kėlinio šeimininkai pirmavo 1:0 ir atrodė, kad titulo likimas aiškus, bet po pertraukos praleido tris įvarčius bei komandos turnyro lentelėje susilygino.

Nusivylimas buvo didžiulis, nes neapleido jausmas, kad titulas slysta iš rankų. Bet jau kitame ture „Ukmergė“ sugebėjo 1:7 atsirauti nuo „Akto“. Antro šanso „Ozas“ nepaleido – įveikė likusius tris varžovus ir iškovojo pirmąją vietą.

„Geras sezonas buvo. Tiek susirinkimo prasme, tiek aplinkybių, nes kitur krito palankūs rezultatai. Juk čempionais tapome surinkę mažiausiai taškų. Tais metais subyrėjo Fakyrai, tai pasistiprinome keliais jų žaidėjais. Komandoje vyravo sveika konkurencija, geras mikroklimatas. Buvome gerai susižaidę, nes daug rungtynių pradėdavome tuo pačiu pagrindu. Ne taip, kaip dabar, kai kiekvieną savaitgalį tenka dėlioti Lego ieškant, kas kurioje pozicijoje tiktų“, – lygino D. Savičius.

Yra nuomonių, kad praeityje būta stipresnių „Ozo“ komandos versijų už tą, kuri 2017-aisiais tapo čempione.

Bet D. Savičius nelinkęs pritarti: „Abejoju. Tą sezoną pasipildėme keturiais naujokais, kurie iš karto sulindo į starto sudėtį. Kai kurie žaidėjai individualiai yra turėję solidesnių sezonų, bet kaip komanda buvome labai stiprūs būtent tais metais.“

 

Tapyrai

„Ozas“ turi ir savo dublerių komandą, kuri SFL žaidžia dar nuo 2006-ųjų. Vadinasi jie „Ozo tapyrai“, pavadinti per milijonus metų nepakitusios žinduolių genties, mėgstančios miškingas ir vandeningas teritorijas garbei.

Jų pavadinimo kilmė, kaip ir priklauso mėgėjams, yra neįprasta ir komiška.

„Berods žaidėme dar VAFF turnyre. Buvo vienos geros kovingos rungtynės su lyderiais, kurias pabaigėme 1:1. Pasitaikė karšta diena, todėl po visko susirinkome alaus. Po vieno alaus kažkas iš žaidėjų pasakė, kad galva apsisuko. Kitas gynėjas pastebėjo, kad taip ir turi būti, nes pats tą dieną ragavo jau penktą alaus. Tada iš kitos pusės atskriejo komentaras: „O, tai koks tu tapyras!“ Taip ir gimė pavadinimas garbei žaidėjo, kuris belekaip atsidavęs komandai. „Ozo tapyrai“ skamba gražiau, nei tiesiog „Ozas B“ ar „Ozas-2“, – juokėsi D. Savičius.

 

Pliaže – iki muštynių

Save D. Savičius išbandė ir paplūdimio futbole, kurį laiką atstovavo Vilniaus „Igol“ komandai.

Paplūdimio futbolas yra specifinis sportas. Šią sporto šaką praktikavęs buvęs rinktinės žaidėjas Nerijus Barasa yra sakęs, kad mėgsta žaisti pliaže, nes dėl tvirto sudėjimo „užsikasa“ smėlyje ir varžovai negali jo pastumti.

Tokiam pastebėjimui pritarė ir D. Savičius: „Man tiko paplūdimio futbolas. Jame turi būti arba išskirtinai techniškas, arba fiziškai gerai pasiruošęs. Negaliu savęs vadinti technišku, todėl rėmiausi jėga, darbu, toks dyr dyr futbolas man tiko.“

2016 metų vasarą D. Savičius netgi pateko į Lietuvos paplūdimio futbolo rinktinę, su ja dalyvavo pasaulio čempionato atrankoje Italijoje. Pasiekimai kuklūs: Nyderlandams pralaimėta 2:3, Graikijai 1:4, o Šveicarijai – net 1:16.

„Nuvažiavę į Italija mes pamatėme, kas yra tikrasis paplūdimio futbolas ir kokiu intensyvumu jis žaidžiamas“, – prisiminė naudingą patirtį.

Trumpą savo karjerą paplūdimio futbole jis baigė tais pačiais metais po rezonansinio įvykio, apie kurį rašė spauda. 2016 metais Lietuvos paplūdimio futbolo finalas Palangoje tarp „Igol“ ir Kauno „Inkaro“ baigėsi masiniu snukiadaužiu.

„Rungtynės su „Inkaru“ būdavo geros ir atkaklios. Bet tą dieną supratau, kad kai sportas pereina į veidų daužymą, daiktų mėtymą ir lūžusias nosis, man to nereikia. Labai nemalonu. Tada ir nusprendžiau baigti su paplūdimio futbolu“, – tvirtino D. Savičius.

 

(Ne)pagarba teisėjams

„Ozo“ vadovas prisimena ir laukinius laikus VAFF pirmenybėse, kai su rungtynių teisėjas niekas nesiskaitydavo.

„Oj, ko ten tik nebuvo. Ir teisėją po aikštę vaikydavo už nepalankų sprendimą, o žaidėjui už bandymą užtvoti per galvą tik geltoną kortelę duodavo. Prieš 15-20 metų būdavo komandos su šešėlinio pasaulio veikėjais, kurie turėjo savą supratimą apie gyvenimą, savo nuostatas ir jomis vadovavosi. Laikai pasikeitė, dabar kitokia kultūra“, – sakė D. Savičius.

Panašių nuotykių mėgėjų futbolo varžybose beveik nebėra, o teisėjams pagarbos atsirado daugiau. Bet ne tiek daug, kiek reikėtų.

„Faktas, kad bendravime su teisėjais kultūros daugiau, nors konfliktų būna. Vis dėl to norėčiau, kad futbolas imtų regbio pavyzdį, kur teisėjas yra didžiulis autoritetas. Jis sušvilpia pražangą, paaiškina viską ir yra labai gerbiamas, niekas nesiginčija, viskas vyksta civilizuotai.

O jei būtų toks futbolininkų požiūris į teisėjus, šie irgi pasitemptų, pasijaustų tvirčiau, nes gavę spaudimo, kai kurie kartais sutrinka. Neteisinu tų, kurie šaukia ant teisėjų. Ir „Ozo“ komandoje yra etatinių teisėjų medžiotojų. Bet reikia pripažinti ir tai, kad ne visi teisėjai ateina į rungtynes 100 proc. pasirengę fiziškai ir morališkai gerai atlikti savo darbą. Abi pusės turėtų būti suinteresuotos gerinti savo tarpusavio santykius, ir pati rungtynių kokybė pagerėtų. Bet čia tik mano pamąstymai“, – sakė D. Savičius.