2012 metais įsteigta Vilniaus regiono futbolo sąjunga (VRFS) pasitinka jubiliejinį sezoną. Artėjančios pirmenybės III lygos istorijoje bus jubiliejinės, 10-osios.

Ta proga kviečiame prisiminti svarbiausius VRFS istorijos epizodus. Šį kartą – pasakojimas apie Fakyrų komandą, palikusią ryškų pėdsaką VRFS metraščiuose. Fakyrai laimėjo pirmąjį VRFS čempionatą 2012-aisiais ir savo triumfą pakartojo po trejų metų.

***

 

Viziją parodė „Žalgiris“

Seniausia Vilniaus mėgėjų futbolo komanda – Aktas, savo istoriją rašantis dar nuo 1990 metų. Kai Akto chebra ėmė reikštis studentų turnyruose, po ketverių metų panašiu keliu nusprendė eiti ir kitas VGTU, dabar Vilniaus Tech, o tada – VISI (Vilniaus inžinerinis statybos institutas), arba tiesiog „Visiukių“ kontingentas.

Subūrę komandą, entuziastai rinko jai pavadinimą. Dešimtojo dešimtmečio humoras buvo specifinis, mažiau suprantamas šiuolaikinei kartai. Ir komandos kūrėjai pasirinko įmantrų sudurtinį žodį iš nešvankaus angliško keiksmažodžio ir lietuviško veiksmažodžio, reiškiančio esamąjį laiką. Taip gimė Fakyrai.

Taigi, nors Fakyrai teoriškai reiškia ugnį tramdančius akrobatus virtuozus, jų pavadinimo etimologija nedaug skiriasi nuo Zybajazz komandos pavadinimo.

Tarp Fakyrų kūrėjų vienas aktyviausių buvo Kastytis Valantinas, vėliau tapęs klubo vadovu, kapitonu, prezidentu, rėmėju ir t.t.

„Iš tiesų, mes susikūrėme barake. Be manęs, tarp aktyviųjų buvo Mantas Skipitis, Haroldas Tamulynas, Alenas Adomynas, dar keli vaikinai iš Alytaus. Kartais padėdavo Audrius Ramonas ar Anupras Mišeikis, su kuriuo iki šiol puikiai sutariu. Pridėkime ir Vitalijų Bajų, Ruslą Strelčiūną. Geri laikai buvo, gyvenome su draivu ir tikrai yra ką prisiminti“, – su apžvalgininku nostalgija dalinosi K. Valantinas.

Jis sako, kad tuo metu kompanija buvo ne tik jauna, dar ir „greitai bėgo bei tryško entuziazmu ne tik aikštėje, bet ir šalia jos.“

Pats Kastytis futbolu domėjosi nuo vaikystės. Tada sirgo už sovietų lygoje žaidusį Vilniaus „Žalgirį“. Tėčio futboliniai ryšiai padėjo Kastyčiui atvykus studijuoti į „Visiukus“ – jaunas studenčiokas buvo apgyvendintas legendinėje „Žalgirio“ klubo bazėje. Ir kaipgi nesukūrus savo mėgėjų komandos, kai gyveni tarp mūsų futbolo garsenybių?

„Vidas Kaušpadas, Darius Spetyla, Nerijus Vasiliauskas – žinomi „Žalgirio“ žaidėjai, su kuriais neblogai susibičiuliavome. Todėl nieko keisto, kad jie vieną dieną atsidūrė Fakyruose“, – sakė K. Valantinas.

 

Mėgėjai su treneriu

Kai Fakyrai 2012-aisiais laimėjo pirmą VRFS III lygos titulą, D. Spetyla, V. Kaušpadas, ir N. Vasiliauskas šioje komandoje vaidino svarbiausius vaidmenis.

Tai nebuvo atsitiktinė istorija – Fakyrai tam kryptingai ruošėsi. Gerai žaidė VAFF pirmenybėse, po to skynė prizines vietas aukščiausiame SFL divizione. O iki triumfo VRFS žengė kitą kokybišką žingsnį į priekį, pasikviesdami su komanda dirbti trenerį Viktorą Pavlovą.

„Mes jau anksčiau buvome paėmę Algį Biliūną, kad mus kažkiek prižiūrėtų, bet Fakyrų iškilimą siečiau su Viktoru Pavlovu. Mūsų pagrindiniai varžovai būdavo Prelegentai –  žiauriai rimta chebra, faktiškai buvusi Lietuvos rinktinė ir visada stipresni. Svarsčiau, kuo galime būti pranašesni. Kreipiausi patarimo į Saulių Širmelį, jis rekomendavo V. Pavlovą. Kaip mėgėjai, dirbome rimtai: 3-4 treniruotės per savaitę, visi noriai rinkosi į rungtynes, kiekvieną savaitgalį virš 20 galinčių žaisti žmonių. Dvyliką metų tabalavomės viršuje lentelės VAFF ir SFL, bet niekada nelaimėjome. O tada atėjo mūsų metas ir viskas susitvarkė“, – prisiminė K. Valantinas.

2012-ųjų sezoną Spetylai, Kaušpadui ir Vasiliauskui rimta paspirtimi tapo Andrius Prunckus, Nikalajus Marciulevičius, Vitalijus Bajus, Marijus Kursevičius.

14 komandų turnyre Fakyrai žaidė užtikrintai, bet jiems visą laiką ant kulnų lipo Aktas.

„Aktas istoriškai mums buvo neparankus taurės varžybose – vis iš ten išmesdavo. Bet lygoje mes geriau atrodėme. Kaip tik tą sezoną nuo Akto kritome SFL taurės pusfinalyje, bet po kelių savaičių III lygoje juos nugalėjome 4:0. Mūsiškiams, matyt, užgrojo ambicijos. Tada net Akto atstovai sakė, kad jaučiasi meistriškumo skirtumas“, – pasakojo Fakyrų vadovas.

Į paskutinį 2012 m. sezono turą Fakyrai atėjo turėdami vieno taško pranašumą prieš Aktą. Tereikėjo laimėti savąsias rungtynes su Užupiu. Ir Fakyrai tą padarė užtikrintai, varžovus nušluodami 8:1, tapdami pirmaisiais VRFS III lygos čempionais.

„Tą sezoną vyko artima kova, bet komandoje jautėsi užtikrintumas ir tikėjimas, kad savo vis tiek pasieksime. Jautėme, kad esame geresni. Visi norėjo kapotis su mumis, bet mes jautėmės stipresni, naglesni. Nebuvome pižonai, bet kovingumo netrūko. Puiki kompanija buvo. Pasakysiu taip ir turbūt nesumeluosiu: tuo laiku Vilniuje buvome stipriausi ir stabiliausi mėgėjai su savo struktūra. Tada tik mes ir Bekentas periodiškai treniravomės, turėjome trenerius ir kūrėme pusiau profesionalią klubo struktūrą, – neabejojo K. Vakantinas. – Dabar bene visos III lygos komandos eina šiuo keliu, o tada tai buvo naujovė.“

 

Pyktis ir Amerika

K. Valantinas tikino, kad Fakyrams ūgtelti padėjo viena N. Vasiliausko replika. Tų žodžių Kastis nepamiršo iki šiol: „Pasitaikė prastos rungtynės, po kurių Vasia pasakė: „gerai – norit gerti alų, tai eikit ir gerkit savo alų, o mes čia ateiname žaisti ir laimėti.“ Tada kažkaip visi surimtėjome, pasikeitė požiūris ir viskas privedė prie tų pasiekimų.“

2013 ir 2014 metais Fakyrai alumi nesitaškė, bet tais sezonais TAIP ir Vilties komandos III lygoje atrodė per daug stiprios persekiotojams.

O 2015 metais Fakyrai vėl susigrąžino titulą. Čempionatą jie laimėjo įgydami 7 taškų persvarą prieš Granitą, tačiau sausi statistiniai skaičiai neatspindi intrigų ir dramų sezono metu.

Pavasario rate Fakyrai pabarstė nemažai taškų, o liepą pasitiko pralaimėjimu SFL taurėje jaunai Trakų komandai. JAV viešėjusiam K. Valantinui virė pyktis.

„Tais metais mano gyvenime buvo permainų, pakeičiau darbovietę. Aš ir kiti komandos nariai dažnai komandiruotes derinome prie Fakyrų tvarkaraščio. Bet taip išėjo, kad vasarą turėjau darbo reikalais išvykti į JAV. Ir staiga komandos susirašinėjime matau žinutę: „pralaimėjome Trakams 2:3 atsilikdami 0:3. Bet ir išlyginti, ir laimėti galėjome.“ Ką??? Nu tada jau pyktis užvirė. Supratau, kad reikia stiprintis. Prieš antrą ratą į komandą atėjo Artūras Žarnovskis, Gerdas Aleksa, Mindaugas Puodžiūnas – visi ragavę gero lygio futbolo. Ir tada mes buvome dar rimčiau nusiteikę“.

A. Žarnovskis per 6 oficialiai registruotas rungtynes spėjo susiveikti 3 geltonas korteles, bet savo pasiekė ir Fakyrus sportiniu pykčiu užkrėtė.

Reikia pažymėti ir tai, kad vartuose puikiai stovėjo Valdas Jakimavičius, prieš tai žaidęs A lygoje – ideali pamaina Spetylai-Pečiui.

2015 m. sezono antrame rate Fakyrai pasirodė įspūdingai – laimėjo visas 11 žaistų rungtynių ir oponentams nepaliko jokių vilčių.

„Ir Aktą, ir Krušą įveikėme. Kruša atrodė neparankiausias varžovas. Toks, kur po oda palenda... Bet susitvarkėme ir su jais. Dar vienas geras sezonas, daug jėgos, energijos, noro“, – teigė K. Valantinas.

 

„Jie buvo teisūs“

2016 m. K. Valantiną užkūrė dar neatrasti medžioklės plotai ir horizontai – jis nusprendė Fakyrus su jungtinėmis MRU pajėgomis išrikiuoti LFF II lygos Rytų zonos divizione.

„Didmiesčių taurėje gerai pasirodėme, laimėjome prieš Kauną ir Alytų. Pasakiau – einam į II lygą. Bet D. Spetyla, V. Kaušpadas sako: įsivaizduok, ten reikės dažnesnių treniruočių, sportinio režimo, o mes visi dirbantys, bus sunku. Nelįsk, kur nereikia, sakė jie“, – svarbaus pokalbio su buvusiais žalgiriečiais detales mena K. Valantinas.

Aišku, kad nepaklausė. Pabandė, bet nepavyko, netrukus jungtinė MRU-Fakyrų komanda subyrėjo, III lygoje nebeliko ir Fakyrų dublerių. Problemų buvo daug – atsiradęs potencialus rėmėjas staiga nusiplovė, sunkumai vijo sunkumus, kol galiausiai MRU apskritai uždarė futbolo projektą.

„Vieną dieną supratau, kad likau vienas ir pačiam reikia viską tempti. Vieną kartą idėjau pinigą, antrą kartą įdėjau pinigą ir suvokiau, kad reikia sakyti STOP. Geriau tada stabdyti, nei viską vilkti ir prisirinkti 15 tūkst. skolų, – atviravo K. Valantinas ir pridūrė. – Akivaizdu, kad tie, kurie patarė nelįsti į tą projektą, buvo teisūs. Nu, nepaklausiau jų ir va...“

 

Ar dar išbėgsite?

Išklausius K. Valantino, peršasi išvada, jog Fakyrai pergyveno dažnai mėgėjų komandai būdingą evoliuciją – entuziastingos ir ugningos kompanijos susibūrimą, piką ir laimėjimus, bei natūralią stagnaciją su nelinksma pabaiga.

„Visus šiuos punktus ir patyrėme. Priežasčių tame daug. Visų pirma, mes pasenome. Neišvengiamai, – pastebėjo K. Valantinas. – Antra, pritrūkome pakaitos. Jaunimą bandėme pritraukti, bet jie kažkaip nepritapo, neįsiliejo į komandą. Galbūt turėjo savų interesų, bet gal ir mes tai kartų kaitai per mažai dėmesio skyrėme. Pasikeitė ir mūsų asmeninių gyvenimų prioritetai. Negalėjome tiek laiko skirti komandai. Paskutinį sezoną VRFS likome šešti. Niekas mūsų lengvai neaplošdavo, bet ir patys jautėme, kad ilgai nepatrauksime. Kiekvienam mylimam hobiui reikia skirti laiko. Ir jei jo neturi – stebuklas nenutiks.“

O kaip toliau? Ar Fakyrams nekyla noras reinkarnuotis kokiame nors kitame turnyre, su mažesniais aikštės parametrais – veteranų ar 8x8?

„Buvome apie tai kalbėję, bet aš aiškiai pasakiau, kad vėl imtis tos organizacinės naštos nesiruošiu. O norinčiųjų neatsirado. Todėl Fakyrai žaidžia veteranų turnyre už kitas komandas, kaip pvz. Fazė“, – pasakojo K. Valantinas.

Kaip vieną smagiausių karjeros iššūkių, be Fakyrų, jis dar prisimena ir darbą Utenos „Utenio“ klubo valdyboje. O dabar dirbdamas „Lietuvos Pašto“ administracijoje, Kastytis biure atrado kadaise tokiu pavadinimu VAFF turnyruose žaidusios komandos pelnytus apdovanojimus.

Akivaizdu, kad gyvenimo, karjeros etapas sukasi ratu ir vėl viena ar kita forma grąžina prie futbolo.

„Ratas pasisuko ir vėl rodo į futbolą. Todėl negali žinoti – galbūt ir vėl sugrįšiu į futbolą kažkokiame amplua“, – susimąstė K. Valantinas.