Gediminas Skrockas seniai tapo neatsiejama VRFS III lygos dalimi, savotišku mėgėjų futbolo sinonimu.

Jis žaidė visose III lygos pirmenybėse nuo pat jų debiuto 2012-aisiais, o Sekmadienio lygos futbole sukasi nuo 2009-ųjų.

G. Skrockas išlieka rezultatyviausiu III lygos žaidėju (133 įvarčiai); 2015 m. su „Fakyrais“, o 2017 m. su „Ozu“ tapo lygos čempionu. Todėl privalote apie jį sužinoti daugiau.

– III lygos nugalėtoju 2015 metais tapai su „Fakyrais“, bet prie jų prisijungei sezonui įpusėjus. 2017 metais triumfavai su „Ozu“ ir svarbų vaidmenį komandoje atlikai visą sezoną. Šis titulas turbūt mielesnis?

– Su „Fakyrais“ laimėti buvo paprasčiau, nes ten susirinko puiki komanda, gerai išmananti futbolą. Vien ko vertas buvo Raimondo Vilėniškio meistriškumas. Su „Ozu“ – kita istorija. Nors ir laimėjome, buvo daug jaudulio, nes kova su „Ukmergės“ komanda vyko iki paskutinio turo. Vienu metu atrodė, kad titulą paleisime. Todėl šis titulas mielesnis, nes laimėtas sunkioje, nervingoje kovoje.

– 2015-ųjų sezoną pradėjai „Salininkuose“, o į „Fakyrus“ perėjai vasarą. Labai norėjai laimėti pirmą vietą, ar „Fakyrai“ pasiūlė transfero sąlygas, kurių neįmanoma atsisakyti?

– Tai įvyko po pokalbio su „Salininkų“ komandos vadovu Pranu Janušausku. Tą sezoną Pranas norėjo leisti daugiau laiko aikštėje pasireikšti vietos jaunimui. O tais laikais daug kam atrodė, kad aš esu nekeičiamas ir bijojo keisti, kad neįsižeisčiau. Kažkada Pranas paklausė, ar nesupyksi, jei gausi tik vieną kėlinį žaidimo. Tada aš dar nesvėriau 95 kilogramų, buvau jaunesnis ir norėjau žaisti kuo daugiau. Taip mane ir pasigavo Vidmantas Veikalas iš „Fakyrų“.

Su Pranu ir „Salininkais“ išsiskyrėme be jokių pykčių. Geras periodas, puiki fanų bendruomenė. „Salininkai“ būdavo lyg juodasis arkliukas. Vieną sezoną įveikėme „Prelegentus“, tai garantavo trečią vietą „Fakyrams“, po to Kastytis Valantinas už tai atnešė dėžę alaus...

– Žaidei „Užupyje“, „Salininkuose“, „Fakyruose“, o dabar „Oze“ pradėsi jau penktą sezoną. Atradai save šioje oranžinėje bendruomenėje?

– Na, man jau virš 30 metų, ne už kalnų ir veteranų lyga laukia. „Oze“ gera chebra, viskas tvarkoje, daug draugų. Kuo ilgiau su jais rungtyniauji, tuo susižaidimas geresnis, ir santykiai šilti, po to jau nesinori išeiti kitur. Pasiūlymų tai buvo, kad ir iš to paties „Margirio“. Bet norisi, kad būtų konkurencija, o „Margirį“ galima ir su „Ozu“ aplošti – tą įrodėme pernai.

– Esi paleidęs skambią frazę, kad III lygos žaidėjai, pagerinę fizinį būklę, neprapultų ir A lygoje. Gali išplėtoti šią mintį?

– Čia reikėtų pažymėti, kad omenyje turėjau tuos, kurie nuo vaikystės praėjo sporto mokyklas, žaidė jaunių ar jaunimo rinktinėse ir turi futbolo pagrindus. Jei Lietuvoje būtų įmanoma pragyventi iš futbolo, būtų galima ir tokią jungtinę III lygos komandą surinkti. Dėl A lygos nežinau, nes visi senstame, bet I lygoje tikrai neprapultume.

– Pats ragavai ir gerokai aukštesnio lygio futbolo. Kodėl nepavyko „užsikabinti“?

– Kai reikėjo pradėti rimtą karjerą, susiklostė keista situacija. Algimanto Breikšto FC „Vilnius“ baigė savo egzistavimą, subyrėjo ir Vadimo Kastujevo valdytas „Žalgiris“. Tada patekau į „Vėtros“ dublerius, bet greitai pasibaigė ir šis projektas. Vilnius vienu metu neturėjo nė vienos A lygos komandos ir nebuvo, kur žaisti.

Tada atėjo pasiūlymas iš Lenkijos, berods iš Suvalkų „Wigry“. Tuo metu buvau trečiame dieniniame kurse, todėl nuėjau pas prodekaną prašytis akademinių atostogų. Kadangi tai buvo filosofijos fakulteto prodekanas, jis pareiškė: fakultetas su sportu neturi nieko bendro ir arba tu baigi mokslus, arba važiuoji žaisti savo futbolą. Nusprendžiau pabaigti mokslus.

Tęsiant mokslus įsidarbinau restorane, kas yra populiaru studentų gretose. O kadangi „Bohemos“ restorano direktorius pats žaidė 'Užupyje', tai per darbo pokalbį gavau kvietimą prisijungti ir prie šios komandos. Atėjęs čia, sutikau Donatą Gražulį, Artūrą Žarnovskį ir visus kitus.

– Iki tol žaidei ir jaunimo rinktinėse...

– Buvau U-17, U-19 ir trumpai – U-21 rinktinių narys. Geriausi pasiekimai buvo su U-19 rinktine. Joje žaidžiau su Arvydu Novikovu, Mariumi Papšiu, Tadu Eliošiu, Eivinu Zagursku, Artūru Žulpa, Deivydu Matulevičiumi. Treniravo Ivanas Švabovičius. Pirmame atrankos etape Kaune aplenkėme armėnus ir lenkus. Antrame cikle lygiosiomis 2:2 sužaidėme su vengrais būdami mažumoje, tik pačioje pabaigoje prasileidome du įvarčius nuo portugalų ir pralaimėjome 1:3. Neblogas ciklas.

– III lygoje esi laikomas baudos smūgių specialistu ir tai – ne mano vieno vertinimas. Specialiai tam treniruodavaisi?

– Ypatingų treniruočių nedarydavau ir šimtą kartą į tą patį tašką nemušdavau. Bet žiūrėdamas elitines rungtynes kreipdavau dėmesį į tai, kaip smūgiuojantis žaidėjas stato žingsnius, radau patogiausią sau įsibėgėjimą, pėdos pakreipimą. Ir kažkaip pavyksta. Dabar jau vis rečiau, bet dar pavyksta. Svarbu pajusti ir „pagauti“ reikiamą smūgį, po to jau stengiuosi atkartoti.

– Skaitytojas Artūras atsiuntė klausimą: ar buvai patyręs 11 m baudinių realizacijos krizę?

– Buvau patyręs šią krizę (juokiasi). Nepasakysiu kuriais tiksliai metais, bet buvo, kad gal keturis kartus iš eilės nepavyko įmušti baudinio. Po antro nepavykusio jau susvyravo pasitikėjimas. O visi tie pasakymai „gal nueik į bažnyčią?“ – tai rimtai pradėjau svarstyti, gal vertėtų užleisti šią pareigą kitiems ir nebejuokinti.

Bet susitvarkiau. Vieną įmušiau ir persilaužiau. Jei nepavyksta, nieko nereikia keisti, svarbu išlikti psichologiškai tvirtam ir susitvarkyti su galva. Taigi, krizė buvo – ponas Artūras neblogai susipažinęs su situacija.

– Kai Oze būna vartininkų išeiginė, dažniausiai į vartus stato tave. Kodėl?

– Pradėjęs lankyti futbolą 7-erių, trejus metus buvau vartininku ir man tai labai patiko. Tik po to perėjau į saugus, dar vėliau – į puolėjus. Tie trys metai išugdė neblogus įgūdžius, ypač salėje, nes vaikų turnyrai dažniausiai ir vykdavo salėse. Salėje vartininkas daug žaidžia kojomis. Patį futsalą vertinau skeptiškai, maniau, kad tai ne mano sportas. Bet kai VDA išstatė savo komandą, iškėlė tikslą patekti į futsal A lygą, man tai vis labiau pradėjo patikti.

– Tai futsalas ar lauko futbolas arčiau širdies?

– Aišku, kad lauko. Tik bėda, kad su metais tam reikia skirti vis daugiau treniruočių, spausti iš savęs daugiau pastangų siekiant geresnio fizinio pasiruošimo. Technikos neišsiugdysi – ką pasiėmei iki 14 metų, tą ir turi. Bet sportinę formą reikia palaikyti. Futsale dominuoja greitis ir dinamika, bet lauko futbole man niekas neatstos šviežiai nupjautos žolės kvapo. Nors daugėja sintetinių aikščių, bet Trakų stadionas mėgėjams yra tobulas.

– Ar III lygos žaidėjai per rungtynes daug trashtalkina?

– Nežinau kaip kiti, aikštėje aš vis tiek jaučiu pagarbą kitiems. Pasiūlymų nueiti vienur kitur buvo – tai žaidimo dalis. Profai dar ne tiek vieni kitus siuntinėja. Man pavyksta atsijungti nuo tų provokacijų, nors jaučiu, kad paburbėti irgi mėgstu.

– Ant ko dažniausiai burbi? Varžovų, teisėjų, ar savų?

– Lėbai mėgau su teisėjais kalbėti. Po to supratau, kad nieko gero iš to nebus. Jei susigadini santykius su teisėju, atkurti juos prireiks metų ar dvejų. Teisėjai turi savo juodus sąrašiukus ir jei į jį patenki – prasideda asmeniškumai tam tikruose taisyklių traktavimo epizoduose. Todėl vietoje piktos replikos geriau ką nors pajuokauti.

O burbėti labiausiai mėgstu ant savų, nes už tai niekas per galvą neduos. Būna, kad paburbi ir supranti, kad pats kažkur nenubėgai ar neatsidengei, o kitus kaltini. Todėl kartais naudinga tiesiog užsičiaupti ir žaisti.

– Naujas sezonas prasidės netrukus. Ar nebaisu, kad visi išsiilgę futbolo puls į aikštes taip, kad ims trūkinėti raiščiai ir čiurnos?

– Pačiam jau tenka pajudėti ruošiantis sezonui ir jaučiu, kad raiščiai pokšėti tikrai gali. Natūralu, kad po tokio ilgo laiko traumų rizika didėja. Kas sportavo savarankiškai, tie atrodys geriau. Kalbant apie III lygą, tikiuosi apylygės kovos, bet manau, kad laukia dar vienas „Margirio“ dominavimo sezonas. Jei jie nebus pirmi, tuomet nežinau, ką šioje lygoje veikia.