2011 metais Sekmadienio lygoje debiutavę FK „Medžiai“, kaip ir dauguma komandų, susibūrė dėl smagumo. Bet per dešimtmetį virto viena solidžiausių ir gausiausių mėgėjiško futbolo organizacijų.

2019-aisiais „Medžiai“ tapo III lygos nugalėtojais, šiemet užėmė 2 vietą. Dabar „Medžiai“ – gerbiama ir vertinama bendruomenė.

Apie „Medžių“ kilmę, augimą bei virsmą VRFS kalbėjosi su šio klubo įkūrėju, vadovu, treneriu, globėju ir visų draugu Pauliumi Glosu.

– Tai kokia buvo „Medžių“ susikūrimo istorija?

– Pirmaisiais SFL metais buvau su „Viesulo“ komanda šalia aikštės. Lyg ir kaip treneris – šiek tiek padiriguodavau, pavadovaudavau žaidimui. Po to jie pasisamdė kitą trenerį. Išsiskyrė požiūriai ir priėjome iki tokių nesąmonių, kad per rungtynes aš sakau vieną, o tas treneris rėkia priešingai. Aš sakau: vyrai, ginamės nuo vidurio, o treneris šaukia: vyrai, spaudžiam nuo vidurio. Kitaip tariant, nuomonės nesutapo.

Na, ir išėjau pasiryžęs suburti savo komandą. Nors nuo vaikystės palaikiau Vilniaus „Žalgirį“, A lyga man nekeldavo didelių emocijų. Norėjosi suburti savo komandą. Tokią savą, su sava bendruomene, kuria rūpinčiausi ir kuri rūpėtų man. Ir 2010 metų lapkritį su ja debiutavome atrankos į žiemos 7x7 pirmenybes turnyre, o 2011 m. pirmą kartą sujudėjome ir lauko futbolo sezone.

– Galvodami pavadinimą nepersistengėte?

– Kai į komandą susirinko tiek medinių žaidėjų, tai visi iš karto sutiko pasivadinti „Medžiais“. Niekas neprieštaravo. Iš pradžių tai buvo lyg bajeris. Galvojome, kad greitai pakeisime tą pavadinimą. Bet ilgainiui taip ir liko.

2012 metais ateidavau į stadioną pažiūrėti, kaip žaidžia „Aktas“ su „Ozu“: atrodė kosminiai greičiai ir nerealus lygis. Dabar patys žaidžiame III lygoje ir sekasi neblogai. Taip ir likome „Medžiais“, bet tas pavadinimas mėgėjų futbolo pasaulyje jau įgavo šiokią tokią vertę.

– Ką P. Glosas pats turi bendro su futbolu?

– Lankiau treniruotes pas trenerį Gintautą Buzą „Žalgirio“ stadione, po to keičiau sporto šakas ir viskas tuo pasibaigė. Turėjau problemų dėl nugaros. Dar šiek tiek pajudėdavau už „Viesulą“, bet tik tiek. Tačiau visada palaikau „Žalgirį“, todėl mūsų komandos aprangos spalvos žalios ir baltos spalvos.

– Labai gražus pirminis „Medžių“ logotipas. Kokie specialistai jį sukūrė?

– Jis mums kainavo 50 litų. Patį pirmąjį padėjo sukurti bičas, kuris atėjęs į mūsų pirmą treniruotę apsivėmė. Nuo krūvių, nes iki tol nieko bendro su futbolu neturėjo. Po to suderino, kad jo draugė dizainerė sukurtų maketą.

– Pereiname prie kuriozų „Medžių“ gyvenime. Papasakok kelis, kurių ne gėda viešinti.

– Marškinėlių istorija įdomi. Pradėjome žaisti su geltonomis, vėliau nusprendėme pasisiųsti gražias, žalios spalvos „Nike“ firmos aprangas. Prieš SFL rungtynes apklausiau visą komandą – kas kokio numerio norėtų. Buvo pas mus toks Gintas. „Man reikia pagalvoti“, – rimtu veidu sako Gintas. Na gerai, galvok. Kai sugalvojo, sako: „mano numeris bus 1000“.

Nuvežu tas aprangas numerių apklijavimui, po kurio laiko man skambina iš firmos ir sako: „Pas jus čia klaida, kažkoks „Gintas 1000“, kažką suklydot...“ Ne, nesuklydome (juokiasi). Buvo dar ir žaidėjas numeriu „Sala 106“. Kas moka rusiškai – supras.

Pirmąsias SFL rungtynes žaidėme Grigiškių stadione prieš „Šaltupį“. Atvyko net SFL apžvalgininkas Jonas. Klausinėja, kaip pasiruošę, kaip nusiteikę, koks bus rezultatas. 4:1 – sakau. Žaidėme gerai, įmušėme keturis be atsako, ir tada kažkaip įsimušėme patys į savo vartus gražiu smūgiu per save. Taip ir baigėme – 4:1. Jonas liko sužavėtas.

– Kurdamas komandą įsivaizdavai, kad peraugsite į tokį klubą, kokiu esate dabar? Panašią viziją turėjote?

– Pirmiau pradėjome, o tada formavome viziją. Mes pradėjome Kalnų parko stadione, purvynuose, iš viso nemokėdami žaisti futbolo. O kuo daugiau nemokančių žaisti – tuo gausiau savų palaikyti ateina. Plodavo, palaikydavo, nors žaidimo lygis buvo liūdnas. Neįprasta tai, kad anksčiau žaisdavome prastai, bet palaikymo bendruomenė būdavo didesnė. Dabar futbolas geresnis, bet žmonių ateina mažiau.

Pirmą sezoną SFL apatiniame divizione užėmėme 7 vietą, antrą – jau buvome 2-i. To sezono pradžioje į žemiausią divizioną nusileido stipri Pabradės komanda. Vingio parko stadione apsilošėme juos 1:0. Nuo gynybos žaidėme, gal du kartus į vartus smūgiavome, bet apsilošėme! Ir tada supratau, kad su šitais medžiais galime kažko pasiekti. Tas sezonas apskritai buvo fantastinis. Vingio parko stadione virdavome sriubas, kepdavome mėsytę, pavaišindavome varžovus, o stadiono prižiūrėtojas netgi duodavo rozetę muzikai prisijungti.

– Ar pavadinimas „Medžiai“ neatbaido į komandą ateinančių žaidėjų?

– Vieną kartą kviečiau į komandą Darvydą Šerną, bet jis pasirinko „Margirį“, po to – AFK. Aš manau, kad buvusiems profesionalams rūpi ne tik komandos statusas, bet ir pavadinimas netgi mėgėjų lygyje. Todėl galbūt ne visi save mato „Medžiuose“.

– Kaip „Medžiuose“ atsirado vienas jūsų klubo simbolių Justinas Baltrimavičius?

– Justą stebėjau 7x7 turnyre, kai atstovavo „Švaros broliams“. Mums patekus į III lygą, ieškojau pastiprinimo, nes be tokio tipo žaidėjo nieko nebūtume nuveikę. Per sezono uždarymą kavinėje prisėdome pasikalbėti su „Švaros brolių“ vadovais bei pačiu Justu ir radome bendrą kalbą. Tai – vienas geriausių „Medžių“ transferų, labai daug davęs mūsų komandai ir apie jį aplipdęs visą žaidimą. Šiemet Justas truputį pakeitė žaidimo stilių. Anksčiau jam reikėjo duoti laisvą plotą ir leisti atakuoti, dabar pats prie savęs pritraukia varžovus, kuria žaidimą, skirsto kamuolius ir dalina asistus.

– Kaip apskritai kvieti žaidėjus į savo komandą?

– Pirmiausiai atsižvelgiu į pačios komandos interesus. Turi būti gera chebra, kuri bendrautų ir už aikštės ribų – geri santykiai labai svarbu. Pirmaisiais metais tą gerą atmosferą kūrė draugai iš Antakalnio ir Liepkalnio. Visada turėjome gerą ryšį su Anykščiais. Per visą laikotarpį pas mus yra žaidę 16 anykštėnų. Tos kalbos ir atsiliepimai apie gerą mūsų mikroklimatą skatina juos jungtis prie mūsų. Be to, žaidžiame kokybiškomis aprangomis, geruose stadionuose, gerais kamuoliais, turime rėmėjų. Visa tai leidžia „Medžiuose“ jaustis pakankamai komfortiškai, kiek tai įmanoma mėgėjiškame klube.

Per dešimt metų iš mūsų išėjo labai mažai žmonių, nes gausėjant bendruomenei atsirado „Medžių“ dublerių ir veteranų komandos. Žaidėjai lieka klube ir senstelėję.

– Tai Anykščiuose įkurtas FK „Medžių“ filialas?

– Taip negalėčiau tvirtinti, bet Anykščiai mums davė daug, tuo džiaugiamės. Ir todėl buvau vienas agitatorių, kurie skatino priimti „Anykščius“ į SFL. Nuostabus miestas ir dar nuostabesnis stadionas. Likimas taip lėmė, kad pernai SFL taurėje burtai mus suvedė būtent su „Anykščiais“. Mačo šeimininkais buvome mes, bet pasiprašėme žaisti išvykoje. Jie labai norėjo laimėti, dėjo visas pastangas, tačiau greitai pavargo ir mes lengvai laimėjome 7:1. Bet ant suolo sėdėję net rungtynių pabaigoje prašėsi į aikštę, kad bent trumpam pažaistų toje puikioje aikštėje.

– Kodėl taip nė karto ir nedebiutavote LFF taurės varžybose?

– Daug mėgėjų komandų tai darė, mes irgi norėjome, bet pasakiau, kad kai tapsime III lygos prizininkais, galėsime ir Lietuvos taurėje žaisti. Kodėl? Prieš 3 metus Fabijoniškėse „Top Kickers“ draskėsi su „Kauno Žalgiriu“. Pirmas kėlinys netgi baigėsi 2:2, nors po to „Top Kickers“ pralaimėjo 2:7. Bet dėl didelio intensyvumo ir traumų prarado 4 ar 5 žaidėjus, taip palaidodami visą sezoną.

Nenorėjau, kad panašiai nutiktų ir mums, nes sužaisti vieną rimtą mačą su stipria komanda rizikuojant – ačiū ne. O kai 2019 m. laimėjome III lygą, pasakiau: ok, pirmyn. Bet tada pandemija, dėl to ribotas LFF taurės dalyvių skaičius ir vėl viskas nusikėlė. Bet jei kitais metais bus galima – eisime ir į LFF taurę.

– Kaip planuojate pasirengimą sezonui?

– Visą atsakomybę prisiimu pats. Prisiėmiau ir pernai, kai dėl traumų iškrito 12 žaidėjų. Po karantino pasirengimo sezonui laikotarpis buvo labai trumpas. Taip užvariau krūvius ir užforsavau pasirengimą, kad prasidėjus sezonui ėmė kristi vienas po kito. Buvo mano paties klaida.

O normaliomis sąlygomis judėti lauke pradedame dar vasario pabaigoje, kad ramiai turėtume du mėnesius. Stengiamės sužaisti 5-6 draugiškas rungtynes ir prieš sezoną taip pilnai įeiti į 11x11 futbolą. Nes tos komandos, kurios po 7x7 žiemos maniežo eina tiesiai į lauko futbolą, sezono pradžioje stipriai klaidžioja.

– „Medžiuose“ stipri bendrystė ne tik stadione, bet ir už jo?

– Stengiamės tai daryti. Pas mus didžiulis renginys būna sezono uždarymai. Per oficialiąją dalį pristatome visokias analizes su statistikos rodikliais. Nelieka nepaminėtas nei vienas, įmušęs įvartį, nepamirštamas ir kiekvienas, gavęs kortelę. Po to – protmūšiai, diskotekos, kur gimsta linksmiausios istorijos. Ten ir tu plotum rankomis.

Per uždarymus darome gerą balių. Linksma būna ir žaidėjų žmonoms, draugėms. Atrodytų, kas gali būti įdomaus moterims futbolo sezono uždaryme? Bet ir joms prikuriame tiek visokių žaidimų, konkursų, kad net ne visus spėjame išbandyti.

FK „Medžiai“ man mylimas hobis, su kuriuo įgyvendinu savo viziją. Kažkada netgi norėčiau iš to gyventi, siekti didesnių aukštumų, bet apie tai dar anksti kalbėti. Apskritai norėčiau, kad ir po manęs šitas klubas toliau gyvuotų, su savo istorija ir bendruomene.

– 2019 metais laimėjote III lygą per 22 turus surinkę 47 taškus, o tai nėra didmeistriškas rezultatas.

– Tas sezonas buvo kietas, paskutiniuose turuose pirmaujanti komanda keitėsi kelis kartus. Prieš sezoną planavome būti trejete, bet viskas sukrito taip, kad paskutiniame ture pirmavusi Elektrėnų „Versmė“ neįveikė Kaišiadorių „Baltų“. Taškų kiekis gal neįspūdingas, bet jų surinkome daugiausiai, todėl laimėjome pelnytai.

– Važiavote į Kauną palaikyti „Baltų“, kurie prieš tai buvo patyrę 10 pralaimėjimų iš eilės. Ir jiems pavyko sužaisti lygiosiomis. Apie tą jūsų kelionę jau legendos sklando.

– Būtume netikėįę – į Kauną net nebūtume nusibeldę. Kaišiadorims buvome pažadėję 10 dėžių po 24 vienetus alaus. Į Kauno NFA stadioną nuvykome mikriuku ir vienu automobiliu – iš viso 14 žmonių. Mūsų kaišiadoriškis Aivaras Grabliauskas įvertino „Baltų“ sudėtį: to nėra, to nėra, to nėra, Egidijus Žagaras net ne vartuose o aikštėje, vartuose stovi aikštės žaidėjas. Oho, nieko gero -galvojame...

Bet vis tiek palaikėme „Baltus“, užvedinėjome. O jie kovojo nuostabiai. Ir kai antrame kėlinyje įmušė pirmieji, jų žaidėją pirmiausiai užgriuvo A. Grabliauskas su Benadu Arkausku, ir tik po to – jau Kaišiadorių futbolininkai. „Versmė“ išlygino, bet viskas baigėsi 1:1, nes tas „Baltų“ aikštės žaidėjas vartuose traukė visus smūgius. Galbūt tai, kad palaikėme „Baltus“, jie bėgo ir kovojo „per negaliu“. O Elektrėnams pritrūko nusiteikimo, galvojo, kad lengvai pasiims autsaiderius.

Po rungtynių padėkojome „Baltams“, su keliais iš jų dar susitikome Kaišiadoryse prie načnyko. Pašventėme. Grįžus į Vilnių, šventė tęsėsi dar porą dienų.

– Šventėte kaip olimpinį aukso medalį.

– Bet ta pergalė mums buvo labai saldi.

– Anksčiau sakei, kad kad į LFF II lygą su „Medžiais“ nėjai ir nežadi eiti...

– Ir net negalvoju eiti ateityje. Visų pirma, LFF II lyga nekuria jokios pridėtinės vertės. Jei atvirai, biudžeto didinimas mūsų komandai netaptų didele problema, bet ar mes turėtume eiti į II lygą vien dėl kažkokių ambicijų? Nematau tame prasmės, nes LFF niekaip nereklamuoja II lygos – visi žinome, kad tokia lyga egzistuoja ir tiek.

III lygoje futbolo lygis pakankamai aukštas ir čia kiekvienose rungtynėse reikia įdėti daug pastangų siekiant pergalės.

Jei ateisi į II lygą kovoti dėl pergalių, esamo branduolio neužteks, teks samdytis stipresnius. Man įstrigo Aurelijaus Skarbaliaus mintis – jei į obuolių pintinę įdėsi vieną supuvėlį, greitai suges visa pintinė. Todėl visada reikia iškrapštyti tą nesveiką obuolį, kad nesupūtų komanda.

Ir dabar man kažkuriam iš žaidėjų sakyti: dėkoju, viso gero? Jokiu būdu. Mes – komanda. Turime ilgą atsarginių suolą, todėl mano misija yra kiekvienam duoti žaidimo laiko, suteikti motyvacijos kažko siekiant. Tai pagrindas.

– Esate aplankę ir futbolo tėvynę. Kaip sekėsi?

– Prieš trejus metus „Westminster Wanderers“ mėgėjai patys susirado mus, pasisiūlydami atvykti į Lietuvą ir sužaisti draugiškas dviem sudėtimis. Atsakiau: „vaikinai, pataikėte į labai teisingą vietą ir geriau pataikyti negalėjote“. Suorganizavome jiems gero lygio priėmimą, vežiojome autobusais, vaišinome „HBH Vilnius“ restorane su pirtimis ir baseinais, gėrimais, pilnu aptarnavimu.

Po metų jau važiavome pas juos. Oro uoste susirinkome tvarkingai, su vienodomis „Medžių“ treniruočių aprangomis. Lėktuve kitiems keleiviams pranešėme, kad būsime linksmi ir garsūs, bet tikrai ne piktybiniai, pasiūlėme susikeisti vietomis, kad visi būtume vienoje krūvoje. Skrydžio metu greitai išseko lėktuvo viskio atsargos, tada leido degustuoti savo gėrimus. Žinau, kad nusileidimo ir išsilaipinimo procesą pamena ne visi. Viešbutį pasiekėme su dainomis. Kitą dieną tiek pagrindinė, tiek dublerių komandos sužaidė lygiosiomis, tik pagrindinių komandų baudinių seriją laimėjo anglai, dublerių – mes. Stadione buvo susirinkę ir vietos lietuvių.

Bet lyginant mūsų surengtą priėmimą su jų – buvo labai prastai. Iki stadiono buvo valanda kelio, po rungtynių važiuoti iki baro teko dar pusantros valandos. Tai buvo eilinis prastas nudrengtas angliškas pubas. Pabendravome, atsigėrėme alaus ir viskas. Tikriausiai dėl to draugystė su „Westminster Wanderers“ mėgėjais neužsimezgė ir kontaktai greitai nutrūko. Bet šiaip visa kelionė mums buvo smagi. Kas „Milwall“ rungtynes aplankė, kas gėrimus degustavo, o kas tiesiog po parkus ramiai pasivaikščiojo. Beje, viešbučio vestibiulyje tą savaitgalį bet kuriuo paros metu galėjai sutikti kažką iš „Medžių“. Išprašydavo tik atėjus pusryčių metui.

Neseniai susipažinau su viena belgų mėgėjų komanda. Jei viskas gerai, 2022 metais aplankysime vieni kitus. Bus linksma. Tokios kelionės stiprina draugystę ir komandos mikroklimatą.